Na čia metų iššūkis buvo, skaičiau po ne daugiau kaip 20 psl. vis laukiau kol įsivažiuosiu, bet deja visa knyga ir praėjo tokiu tempu, pati istorija ir nuotykiai tiktai nukelia į senosios Anglijos dvasią, tačiau šį kartą...

Na čia metų iššūkis buvo, skaičiau po ne daugiau kaip 20 psl. vis laukiau kol įsivažiuosiu, bet deja visa knyga ir praėjo tokiu tempu, pati istorija ir nuotykiai tiktai nukelia į senosios Anglijos dvasią, tačiau šį kartą angliškas humoras man sunkiai ėjosi.

Keturi Pikviko klubo džentelmenai keliauja po Anglijos miestelius, renka įvairias istorijas, jas užrašo, mezga įvairias pažintis, patiria netikėtus meilės nuotykius ir įsivelia į juokingas situacijas.

Jeigu kas klaustų, tai...

Keturi Pikviko klubo džentelmenai keliauja po Anglijos miestelius, renka įvairias istorijas, jas užrašo, mezga įvairias pažintis, patiria netikėtus meilės nuotykius ir įsivelia į juokingas situacijas.

Jeigu kas klaustų, tai ši Ch. Dickens knyga kažkas artima Jane Austen humorui, o situacijos, lydinčios veikėjus, primena knygą Jerome K. Jerome „Trise valtimi neskaitant šuns“. Pastaroji tikrai juokingesnė, daugiau energijos turinti. Pikviko klubas yra subtilesnis, apvilktas į džentelmeno rūbą, kai išsaugomas orumas ir statusas, nors situacija išeina ir juokinga.

Na, XIX a. buvo tikrai seniai. Anglijos džentelmenai, jų vakarienės ir pusryčiai kitų džentelmenų ir damų apsuptyje, vaikščiojimai soduose su amžinai alpstančiomis ledi. Damos garbė yra svarbiau nei vanduo, tas moterų trapumas džentelmenų rankose ir romantiškos meilės ištroškimas, ir vedybų noras, medžioklė, punšas gamtoje, damų garbės gynimas, politikos žaidimai ir net dalyvavimas teisme, buvimas skolininkų kalėjime.

Stora knyga. Daug visko.

Citatos:

„Ar didysis arklys, būdamas iš prigimties linksmo būdo, dabar sugalvojo nekaltai pažaisti su misteriu Vinkliu, ar suvokė galėsiąs tą pačią kelionę ne blogiau atlikti ir be raitelio negu su juo – tai klausimai, į kuriuos mes negalime aiškiai ir išsamiai atsakyti. Tačiau kad ir kokie būtų buvę motyvai, paskatinę gyvulį taip elgtis, faktas lieka faktu: vos tik misteris Vinklis palietė arklį, šis permetė pavadžius sau per galvą ir visu jų ilgiu šūstelėjo atbulas.
- Arkliukas... arkliukas... – ėmė gerintis misteris Vinklis. – Gerutis, mielas arkliukas...
Bet „gerutis arkliukas“, matyt, buvo atsparus lipšnumui: kuo įkyriau misteris Vinklis lindo prie jo artyn, tuo atkakliau jis traukėsi atatupstas, todėl, nepaisant visų meilikavimų bei įkalbinėjimų, po dešimties minučių jie dar tebesisuko aplink vienas kitą ratu, per tą laiką nė kiek nepriartėję...“ ( 60p.)

„- Paimkite mane už kojos; kai pasakysiu: „Op!“. Atsargiai kilstelėkite!
- Gerai, sere.
Baigęs šiuos paruošiamuosius darbus, misteris Pikvikas įsikabino tvoros viršaus ir ištarė įsakymą „Op!“, kuris ir buvo paraidžiui įvykdytas. Sunku pasakyti – ar jo kūnas pasiskolino iš proto tam tikrą kiekį miklumo, ar misteris Veleris suprato atsargų kilstelėjimą šiek tiek grubėliau negu misteris Pikvikas, tiktai jo stumteltas nemirtingasis džentelmenas lėktė perlėkė per tvorą ir įdribo į gėlyną, kur, prispaudęs tris agrastų krūmus bei rožės krūmelį, pagaliau išsitiesė visu ūgiu.“ (207 p.)