SUDARYTOJO ŽODIS
Profesionalumo sąvoka sunkiai pritaikoma poezijai, bet jos prirašyta neaprėpiama daugybė, tad kaip nors susivokti joje tiek autoriui, tiek vertintojui neišvengiamai tenka, jeigu jie nori prabilti savo balsu. Kitaip lieka tik negrabios ir neretai ne geriausių pavyzdžių reprodukcijos.
Taigi maniau, kad mano įsivaizduojamas skaitytojas pirmenybę teiktų eilėraščiams, kuriuose kas nors vaizduojama, išreiškiama, o ne vien pasakoma, kurių santykis su „tikrove“ autentiškas, neapsimestinis, svarbus pačiam autoriui (tik taip jis gali tapti svarbus ir skaitytojui); kuriais siekiama perteikti kokią nors reikšmingą, taigi ir emocingą žinią ar koncepciją; kurie apskritai siekia tapti eilėraščiais, meno kūriniais, o ne likti vien „kūrybinio proceso“ etapais; kurių paprastumas netampa prastumu, o įmantrumas – tariamos paslapties šydu; pagaliau kurie nenusižengia amato reikalavimams, yra grakštūs, lengvi, nestokojantys humoro. Kitaip sakant, visiems, kuriuos skaitant raudonai nežybsi poetinės klausos lempelė.
Įtariau žvelgiau j tekstus, kuriuose atrodė, lyg būtų tik perstumdomos daugybę kartų matytos „poezijos“ fasado dekoracijos; kuriuose laisvai liejasi egzaltuoti jausmai; kuriuose vaikomasi pigių efektų, prigalvojant paradoksalių tropų, kurių prasmė su jais ir pasibaigia; kuriuose tematika bandoma kompensuoti meninę vertę; kuriuose keliauja vaizdų karavanai, bet nepasiekia tikslo, nes tokio neturi; kuriuose viskas lyg ir tvarkoj, bet žodžių gausa paslepia tai, ką norima pasakyti, ir darosi nebeaišku, ar iš viso norima.
Nepalankiau vertinau eiles, kuriose banali gyvenimo išmintis perteikiama nuvalkiotomis poetinėmis klišėmis; kurių autoriai drąsiai, jausmingai imasi apibendrinimų, bet, regis, nelabai supranta, ką parašę, nesigilina į tai; kuriose grožimasi dažnai paviršutiniška savo pačių kalba, užuot bandžius ja perteikti kokią nors prasmę.
Vertinau tik man atsiųstus tekstus, jokiu būdu ne kieno nors kūrybą. Eilėraščių rašymą, dalijimąsi jais laikau prasminga veikla ir niekam nesiūlau jos atsisakyti. Tačiau almanachui socializacijos funkcija, manau, nėra privaloma. Stengiausi nepaisyti, kas yra kas, kokioms priklauso organizacijoms ar kokias užima pareigas. Suprantama, sodininkui paprasčiau priimti metų metais čia vešinčius įsišaknijusius augalus, o į naujai išdygusius nori nenori tenka žvelgti atidžiau. O ir almanacho apimtis ribota, todėl dažnai teko rinktis tarp daugmaž lygiaverčių tekstų. O ir išvardyti kriterijai nenubrėžia aiškios ribos. Todėl turbūt ne vienam pasirodys, kad rinkdamasis ne kartą klydau, jų atsiprašau. O skaitytojui, kad ir 25 kadro principu, bandžiau įteigti, jog poetiniai kūriniai tebėra svarbūs šiuolaikinės komunikacijos sraute.
Kornelijus Platelis
P. S. Čia vis miniu skaitytoją... įsivaizduojamą... O štai vienos jų atsiųstas eiliuotas žodis:
Dabarties poetai –
Sėdi kambariuos,
Tylėdami skausmingai.
Mes juos matome
Pro knygų viršelius
Ir langus.
Mes skaitome,
Bet tai tik tiek ir būna
Akimis vedžiojimas per raides.
Nejaučiam jų laiko, dėmesio,
Jausmų ir žodžių sudėtų kūryboj.
Pajausti niekas nepajus jų niekad,
Nes visi tik žiūri kas save.
Kamilė Stočkutė
