Ignui ką tik suėjo septyniolika. Jis jau maždaug metus uždarytas savo kambaryje. Vienintelis užsiėmimas ‒ plėšyti laikraščius. Tai jį ramina. Ignas neprisimena nieko, kas buvo iki tol, neturi praeities, o ateitis ‒ neaiški.

Vieną dieną Ignas laikraštyje pamato merginos nuotrauką. Galbūt kadaise ją pažinojo. Gal buvo įsimylėjęs. Paauglystėje šis jausmas toks stiprus, kad ir dabar...

Ignui ką tik suėjo septyniolika. Jis jau maždaug metus uždarytas savo kambaryje. Vienintelis užsiėmimas ‒ plėšyti laikraščius. Tai jį ramina. Ignas neprisimena nieko, kas buvo iki tol, neturi praeities, o ateitis ‒ neaiški.

Vieną dieną Ignas laikraštyje pamato merginos nuotrauką. Galbūt kadaise ją pažinojo. Gal buvo įsimylėjęs. Paauglystėje šis jausmas toks stiprus, kad ir dabar priverčia Igno smegenis nubusti ‒ jos vėl ima veikti, tačiau su pertrūkiais, palengva. Ignui dar reikės daug ką suprasti ir ne į visus klausimus bus atsakyta.

Kas nutiko pasauliui, kad paauglystėje visi praranda ankstesnes patirtis ir tampa plėšytojais? Kodėl plėšytojus reikia laikyti uždarytus ir kuo jie pavojingi jaunesniems vaikams? Kurie sutikti žmonės ‒ draugai ar pažįstami ‒ yra tikri, o kurie ‒ tik projekcijos, buvusių patirčių atšvaitai? Kuo galima pasitikėti, jei abejoji netgi savimi?

Tačiau svarbiausia ‒ suvokti, kad net ir labai smarkiai pasikeitus pasauliui ir pačiam žmogui esminiai dalykai išlieka: tai tarpusavio ryšys, noras padėti ir sulaukti pagalbos, nes tik kartu, o ne po vieną galima išgyventi baisiausius pokyčius, kuriuos pagal vieną iš versijų galbūt lėmė neatsakingas žmonių požiūris į ekosistemą.