Autorė visada žavi žodžio valdymu ir jo puošnumu. Aprašymai labai gyvi, skaitai ir, atrodo, žiūri filmą…Be abejonės carinės Rusijos istorija kalba už save, to meto vargai ir džiaugsmai, žmogaus valdymo galybė ir...

Autorė visada žavi žodžio valdymu ir jo puošnumu. Aprašymai labai gyvi, skaitai ir, atrodo, žiūri filmą…Be abejonės carinės Rusijos istorija kalba už save, to meto vargai ir džiaugsmai, žmogaus valdymo galybė ir žiaurumas. Petras I-asis valdo Rusiją, bet antroje knygoje viskas pakrypsta kitaip :)

Istorija tikrai įdomi ir vietomis prikaustanti, todėl nekantrauju, kada bus išleista antroji dalis, kadangi smalsu, kaip klostėsi veikėjų likimai. Tik mane gal ne visai įtikino tas beprotiškai ryškus skirtumas tarp Rusijos ir...

Istorija tikrai įdomi ir vietomis prikaustanti, todėl nekantrauju, kada bus išleista antroji dalis, kadangi smalsu, kaip klostėsi veikėjų likimai. Tik mane gal ne visai įtikino tas beprotiškai ryškus skirtumas tarp Rusijos ir Lietuvos. Nežinau, galbūt taip ir buvo, bet tiesiog, kai taip vaizdžiai aprašyta, atrodo, jog negalėjo būti tiesa.

Dar viena knyga puikiai parodanti, kad autorė turi talentą rašyti knygas, kurios užburia ir įtraukia.
Lyginant su Silva Rerum, čia daugiau dialogų, tačiau tai iš esmės nieko nekeičia. Skaitosi lengvai ir pakankamai greitai....

Dar viena knyga puikiai parodanti, kad autorė turi talentą rašyti knygas, kurios užburia ir įtraukia.
Lyginant su Silva Rerum, čia daugiau dialogų, tačiau tai iš esmės nieko nekeičia. Skaitosi lengvai ir pakankamai greitai. Knyga pradedama nuo 9 "skyriaus" ir tik vėliau supranti, kad tai ne skyriai, o valandos. Pasakojama istorija rutulojasi nuosekliai, šokinėjant iš dabarties į praeitį ir atgal.
Man asmeniškai galutinai ši knygą "neprilipo", nes nei vienas personažas nebuvo 100% teigiamas ar bent jau man patinkantis. Nesu istorijos žinovė ir tikrai nesiimsiu teigti ar neigti istorinių faktų, nes knygą skaičiau tiesiog kaip romaną su realiai kažkada gyvenusiais personažais. Tačiau visi veikėjai tokie prisitaikėliai (siekant naudos, turtų, galios ar tiesiog gyvybės), nuoširdumo mažai. Visgi pikta, kad Jekaterina, tapusi cariene, nesiekė tobulėti ir net nebandė išmokti skaityti ar rašyti, nors ne vieną kartą buvo pabrėžiama, kokia ji protinga. Ji man pasirodė viena iš tų labiausiai dviprasmiškų personažų knygoje.
Kitų kritikuoti keiksmažodžiai man kėlė daugiau juoką, o ne pasipiktinimą. Karo įvykių aprašymai, manau, buvo pateikti švelniau, negu kad realiai galėjo vykti, o ne atvirkščiai.

Iš tiesų, ar mes daug žinome apie imperatorę Jekateriną I? Truputį istorinių faktų žinom: buvo neraštinga, nekilminga, lyg lietuvė, o gal gimusi kažkur Latvijoje, mėtoma šen kaip meilės įrankis, mėtoma ten, kol užmato...

Iš tiesų, ar mes daug žinome apie imperatorę Jekateriną I? Truputį istorinių faktų žinom: buvo neraštinga, nekilminga, lyg lietuvė, o gal gimusi kažkur Latvijoje, mėtoma šen kaip meilės įrankis, mėtoma ten, kol užmato ją Petras I ir tada ji tampa jo „skalbėja“, paskui carienė, karaliauja pakankamai trumpai. Paprasta, ar ne? Bet knygoje nėra sausų faktų. Knygoje yra išmintingos moters gyvenimas. Kaip yra sakiusi pati autorė: „Šis pasakojimas nėra apie didingus žygius, bet apie kasdienybę. Kasdienį gyvenimą su valdovu.“

Istorija dėstoma pirmuoju asmeniu. Štai guli Jekaterina mirties patale ir pasakoja apie nueitą gyvenimo kelią, kupiną visokios patirties, dažnai žiaurios, nežmoniškos, reikalaujančios kantrybės. Kad tik pavyktų išlikti.

„Jis prigludo man ant krūtinės, nė neatsibudo, suvapėjo tik Matka ar Moeder... Matka... Nekenčiau, kai jis mane taip vadino. Privalėjau būti atleidžianti, be išlygų mylinti. Tegul bus Matka... Neturėjau kito pasirinkimo...“

„Piteris rašė iš Kauno ir prašė atsiųsti jam „Kateriną Trubačiovą“ – mane – ir dar dvi portomojkas. Žodžiai kartais būna baisesni už smūgį. Nereikėjo man aiškinti, ką, jo šneka, reiškia tos portomojkos. Juk pati neseniai buvau viena iš jų... Jaučiau, kaip veidu ritasi pykčio ašaros. Drebėjau nuo pažeminimo... Aleksandras: „Džiaukis: nėščia, su pilvu, o jis tave kviečiasi! Užsisakė dvi papildomas bobas, nes gal mano, kad su tavim jam neleis tava padėtis... Vien kompanijos tavo nori! Džiaugtis reikia, o tu – verki?! Ir dar – jeigu nori jį išlaikyti, turi pamiršti visus savo pavydus. Vienąsyk ir visiems laikams. Rūpinkis ne tuom, ką jis darė, daro ar darys su kitomis, o kad su tavim jam būtų geriausia. Kad norėtų sugrįžti visada pas tave.“

Juokiausi vienoje vietoje, kai Katerina stebėjosi rusų kalba, kada rusai vienu žodžiu sugeba pasakyti apie žmogų, kuris turi visko, apie žmogų, kuris neturi nieko, apie žmogų, kuriam blogai, bet ne visai blogai ir apie žmogų, kuriam suvis blogai, naudojant vieną vyrišką dalyką. Na, mes savo žargone taip pat juos kuo puikiausiai naudojam.

Puiki knyga.
Tik viena šios knygos blogybė... kad nėra dabar antros dalies, nes norėčiau toliau skaityti.

Imant į rankas Kristinos Sabaliauskaitės knygą, lūkesčiai iškart yra labai dideli. Ir ši knyga juos 100% pateisino.
Stiliumi knyga turi panašumų su "Silva rerum". Tekstas nėra sudėtingas, tačiau labai gyvas ir įdomus....

Imant į rankas Kristinos Sabaliauskaitės knygą, lūkesčiai iškart yra labai dideli. Ir ši knyga juos 100% pateisino.
Stiliumi knyga turi panašumų su "Silva rerum". Tekstas nėra sudėtingas, tačiau labai gyvas ir įdomus. Genialūs perėjimai iš dabarties į praeitį.
Laukiu antros dalies.

Labai gera istorinė knyga. Net sunku suvokti, kad kai kurie istoriniai žiaurūs įvykiai iš tikro buvo ir žmonės juos išgyveno. Žaviuosi Jakaterina, kuri sugebėjo išlikti visame tame chaose stipria asmenybe. Ir kaip vienas...

Labai gera istorinė knyga. Net sunku suvokti, kad kai kurie istoriniai žiaurūs įvykiai iš tikro buvo ir žmonės juos išgyveno. Žaviuosi Jakaterina, kuri sugebėjo išlikti visame tame chaose stipria asmenybe. Ir kaip vienas žmogus gali tiek ,,pakelti". Ji tikra - imperatorienė. Petras Pirmasis irgi labai charizmatiškas asmenybė, apie kurią daug įdomių dalykų sužinojau... Gaila, kad išleista tik viena knyga kol kas...

Senai tokia įtraukianti knyga buvo mano rankose, nors ir daug žiaurumo bei keiksmų bendro vaizdinio nesugadino.Neslėpsiu, tokios knygos turėjimas man pridėjo šiek tiek daugiau pasitikėjimo savimi ir aukštesnės savivertės....

Senai tokia įtraukianti knyga buvo mano rankose, nors ir daug žiaurumo bei keiksmų bendro vaizdinio nesugadino.Neslėpsiu, tokios knygos turėjimas man pridėjo šiek tiek daugiau pasitikėjimo savimi ir aukštesnės savivertės.
Tada aš dar nežinojau, bet pasirodo, kartu su savimi pasiėmiau ne tik knygą, bet draugę, kurioje atradau tiek daug savęs, jog pati nustebau. Ir tik noriu "prisiduoti", kad dabar kareiviška košė man reikš visai kitus dalykus nei iki šiol, kad supratau, , kad protingos moterys ne vadovaujasi kvailais principais, o juos pamina su sąlyga, kad sulauks už tai kelis kart didesnės naudos, kad iškilios sielos viduje slepia masės demonų ir kad moteriai suteikta prigimtinė dovana valdyti - tik ne visos tą dovaną išvynioja ir panaudoja. Apie istorinius dalykus ir visus procesus atskleistus knygoje jau net nekalbėsiu.

🐭 Kristina Sabaliauskaitė “Petro imperatorė” - jau kurį laiką labiausiai aptarinėjama knyga Lietuvoje. Pamenu tą dieną, kai knyga tik pasirodė knygų lentynose, tai visi knygų mylėtojai tik apie tai ir kalbėjo....

🐭 Kristina Sabaliauskaitė “Petro imperatorė” - jau kurį laiką labiausiai aptarinėjama knyga Lietuvoje. Pamenu tą dieną, kai knyga tik pasirodė knygų lentynose, tai visi knygų mylėtojai tik apie tai ir kalbėjo. Užėjau tą dieną į knygyną ir bent kelis kartus išgirdau žmones kalbant: “Petro imperatorę išleido, Petro imperatorę išpardavėm...”
Man Sabaliauskaitė tai kaip lietuviškoji J.K. Rowling, nes knygos pasirodymas sukelia tiek aistrų, žmonės nespėja nusipikti knygų, nes jas labai greitai išparduoda ir tai yra tiesiog nuostabu.
Na o kalbant apie pačią knygą, tai autorė tiesiog užburia tuo savitu rašymo stiliumi, aš tiesiog baltai jai pavydžiu talento. Sunku net suvokti, kiek darbo įdėta rašant šią knygą, ieškant informacijos, nagrinėjant archyvus ir istorinius šaltinius... Ir nors kilo daug diskusijų, dėl vartojamo rusicizmo, nerimsta aistros dėl metų knygos rinkimų, man Kristina Sabaliauskaitė vienareikšmiškai yra viena talentingiausių Lietuvos rašytojų.

Man labai nesinori atskleisti knygos siužeto, tiesiog aš manau, jog šią knygą pravartu yra perskaityti kiekvienam. Man asmeniškai, labai patiko Sabaliauskaitės braižas bei pats rašymo stilius. Visko buvo tiek, kiek reikia. Ir...

Man labai nesinori atskleisti knygos siužeto, tiesiog aš manau, jog šią knygą pravartu yra perskaityti kiekvienam. Man asmeniškai, labai patiko Sabaliauskaitės braižas bei pats rašymo stilius. Visko buvo tiek, kiek reikia. Ir viskas buvo laiku ir vietoje. Tikriausiai daugeliui gali užkliūti knygoje vartojami keiksmažodžiai, bet man jie tikrai netrugdė,o rašytojos išsireiškimai, tik padarė šią knygą unikalią.
Yra žinoma, jog knyga paremta tikrais įvykiais. Tas skaitant labai jautėsi. Atrodė, jog Sabaliauskaitė pati viską išgyveno bei išjautė. Dėl to knyga buvo tokia tikra, o istorija labai įtraukianti.
Su nekantrumu lauksiu antrosios knygos dalies. Net neabejoju, jog autorė vis dar turi ką įdomaus papasakoti!