Naujajame Algimanto Mikutos eilėraščių rinkinyje skaitytojai nesunkiai atpažins poeto braižą – ironiją, įtaigių vaizdų konstravimą, elegantiškus gamtos motyvus. Įdėmų lyrinio subjekto žvilgsnį į aplinką, kartkartėmis keičia ironiškas, kritiškas požiūris. Gerai išaštrintos kritikos strėlės nutaikytos į šiuolaikinį pasaulį, tačiau praeitis irgi nėra kažkaip perdėtai...

Naujajame Algimanto Mikutos eilėraščių rinkinyje skaitytojai nesunkiai atpažins poeto braižą – ironiją, įtaigių vaizdų konstravimą, elegantiškus gamtos motyvus. Įdėmų lyrinio subjekto žvilgsnį į aplinką, kartkartėmis keičia ironiškas, kritiškas požiūris. Gerai išaštrintos kritikos strėlės nutaikytos į šiuolaikinį pasaulį, tačiau praeitis irgi nėra kažkaip perdėtai nudailinta ar įvyniota į nostalgijos foliją. Lyriniam „aš" nesvetimas nusivylimas, tačiau jis nepuola į depresiją, bet plačiai atmerkęs akis išgyvena nepaliaujamą ir neišvengiamą laiko tėkmę, vertybių kismą; suvokia, kad įvairiausios žmogiškojo mąstymo suformuotos vertybės keičiasi, o pasaulis savaime nėra įspraustas į „gėrio" ir „blogio" kategorijas.Žmogus nuolat priverstas savo kelią rinktis tarp jų. Nuo pasirinkimų ir priklauso gyvenamosios tikrovės interpretacijos.