Naujausia Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Sigito Parulskio prozos knyga.

Manau, čia tiktų Williamo Faulknerio mintis: žmogus išsinuomoja iš gyvenimo tik septyniasdešimt metų.

Nuomos sutartis baigiasi, reikia pamažu ištuštinti patalpas, inventorizuoti vertingus daiktus, o šiukšles, visą šlamštą mesti be gailesčio.

Rašau tekstus seniai, daugiau nei keturiasdešimt metų. Esu...

Naujausia Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Sigito Parulskio prozos knyga.

Manau, čia tiktų Williamo Faulknerio mintis: žmogus išsinuomoja iš gyvenimo tik septyniasdešimt metų.

Nuomos sutartis baigiasi, reikia pamažu ištuštinti patalpas, inventorizuoti vertingus daiktus, o šiukšles, visą šlamštą mesti be gailesčio.

Rašau tekstus seniai, daugiau nei keturiasdešimt metų. Esu iš tų laikų, kai knyga, tekstas, kūryba buvo laikomi vertingais dalykais, žmogaus dvasinės veiklos fenomenais.

Kaip yra dabar – nežinau. Juk gali būti, kad tai, kas man buvo vertinga, žmonės palaikys šiukšlėmis. Ir jie bus teisūs. Nes teisūs visuomet tie, kurie valgo, geria, dulkinasi, gadina orą ir nuotaiką, o ne tie, kurie dūla knygose ir blunka nuotraukose.

Kaip tik apie tai ir kalba ši knyga, būtent apie tai: kad yra kančia, kad yra jos priežastis ir kad radęs teisingą kelią gali tą kančią įveikti. Lieka vienintelė smulkmena – rasti kelią. O jeigu nerasi – tai bent susapnuosi.

Sigitas Parulskis