Vilnius buvo labai vargingas miestas, bet žmonės jo gatvėmis ėjo pakeltomis galvomis. Jie vos užsidirbo sausai duonai, bet po miestą vaikščiojo atvirais veidais, nesugniuždyti. Gerai sukirpta mintis, pakilus žodis, pamokantis sakinys būdavo svarbiau negu sotus valgis.

Pirmą kartą jidiš rašytojo Abraomo Karpinovičiaus apsakymų rinktinė „Paskutinis Vilniaus pranašas“ pasirodė 1998 m. Kaip...

Vilnius buvo labai vargingas miestas, bet žmonės jo gatvėmis ėjo pakeltomis galvomis. Jie vos užsidirbo sausai duonai, bet po miestą vaikščiojo atvirais veidais, nesugniuždyti. Gerai sukirpta mintis, pakilus žodis, pamokantis sakinys būdavo svarbiau negu sotus valgis.

Pirmą kartą jidiš rašytojo Abraomo Karpinovičiaus apsakymų rinktinė „Paskutinis Vilniaus pranašas“ pasirodė 1998 m. Kaip ir didžioji rašytojo kūrybos dalis ji byloja žydiškojo Vilniaus – Lietuvos Jeruzalės legendą. Dvasia ir tikėjimas čia kur kas svarbiau nei materija; Vilnius – tai visų pirma dvasios ir kultūros židinys.

Neprilygstomu pasakotoju vadinamas A. Karpinovičius rinktinėje atveria daugialypę kasdienio gyvenimo tikrovę; ypatingą dėmesį jis skiria žemųjų sluoksnių gyventojams, kurie dažnai lieka socialinio gyvenimo paribyje. Tai įvairaus plauko vizionieriai ir fantastai, vagys ir prostitutės, aktoriai – neretai keisti žmonės, tačiau nuoširdūs ir saviti. Juos autorius vaizduoja su meile ir lengvu humoru. Dauguma jų turėjo realius prototipus.

„Paskutinis Vilniaus pranašas“ yra tarsi paminklas buvusiam ryškiam ir spalvingam žydų gyvenimui, kuris buvo negailestingai sunaikintas per nacių vykdytą fizinį ir dvasinį genocidą 1941–1945 m. Ši apsakymų rinktinė atkuria žydų bendruomenės paveikslą, koks jis buvo prieš Antrąjį pasaulinį karą: su giliomis tradicijomis, savitais žmonių santykiais, juokingomis ir net graudžiomis istorijomis, kurios Lietuvoje skleidėsi prieš kelis dešimtmečius.“ – Humanitarė Danielė Ūselytė, Šiaurės Atėnai