Ši knyga privertė susimastyti apie JAS, moteris partizanes, nes juk paprastai girdimas žodis PARTIZANAS, vyrai, jaunuoliai, kovotojai.. atrodo lyg nebuvo tais laikais moterų, artrodo lyg jos nebuvo tokios drąsios, kaip vyrai. Bet...

Ši knyga privertė susimastyti apie JAS, moteris partizanes, nes juk paprastai girdimas žodis PARTIZANAS, vyrai, jaunuoliai, kovotojai.. atrodo lyg nebuvo tais laikais moterų, artrodo lyg jos nebuvo tokios drąsios, kaip vyrai. Bet ši knyga nėra vien tik apie partizanes, joje minimi ir vyrai, turėję ryšį su Alūzaitę. Gaila, kad dienoraštis trumpas, kad mažai išlikę apie moteris partizanes, ryšininkes, daktares, namų šeiminkes lopiusias partizanų marškinius. Bet bendras vaizdas, gyvenimas, socialiniai ryšiai, psichologiniai išgyenimai gyvenant vienai merginai su 3 vyrais bunkeryje, kažkas iš kito pasaulio, o tai juk buvo. Alūzaitė mirė 1997 m. išgyvenusi partizanės gyvenimą, kalėjimą, kankinimus, tremtį ir sunkų prisitaikymą gryžus į Lietuvą.