Būna knygos, kurias skaityti mes išsirenkame patys, būna tokios, kurias skaito mūsų draugai ar pažįstami, būna tokios, kurios tuo metu "ant bangos" ir būna tokios, kurias mums rekomenduoja bibliotekos darbuotojos. Ne paslaptis,...

Būna knygos, kurias skaityti mes išsirenkame patys, būna tokios, kurias skaito mūsų draugai ar pažįstami, būna tokios, kurios tuo metu "ant bangos" ir būna tokios, kurias mums rekomenduoja bibliotekos darbuotojos. Ne paslaptis, kad esu bibliotekų lankytoja ir skaitytoja, tačiau turėdama savo dvi mylimiausias, kartas nuo karto apsilankau ir jose. Todėl, kai kartais nežinai, ką skaityti, tenka pasikliauti ir bibliotekininkių rekomendacijomis. Šį kartą mano rankose perskaityta, turbūt daugeliui žinomos autorės V. Endrius knyga "Palėpės gėlės". Tai tik pirmoji knyga iš penkių knygų. Kadangi labai mėgstu tikras šeimos dramas su visais išgyvenimais ir ašaromis, todėl pasiklausius rekomendacijų, nutariau ir aš paskaityti šią knygą, tuo labiau, kad šie paminėti penkeri romanai taip sukrėtė JAV skaitytojus, kad autorei pelnė vienos populiariausių pasaulio rašytojų šlovę. Kalbant apie pačią knygą, tai būtų sunku nepaminėti pačios autorės pasisakymą rašant ją: "Kiekvieną žodį, užrašytą popieriaus lape, aš apliedavau karčiomis ašaromis, krauju, tulžimi, sumišusiais su kaltės ir gėdos jausmu". Kaip skelbia knygos anotacija: "Tai keista, kerinti ir šiurpi istorija apie keturis vaikus, kuriuos pasigviešusi turto motina kelerius metus slėpė nuo žmonių, laikė lyg kalėjime kambaryje šalia palėpės. Palėpė tapo jų vaikystės ir ankstyvos brandos pasauliu, nuolat ilgintis gyvenimo laisvėje ir veržiantis į ją". Šie vaikai buvo nebe tokie gražūs kaip anksčiau, laisvai gyvendami laisvėje. Jie buvo viso labo tik blyškūs ir liguisti palėpės peliukai su ilgais lininiais plaukais, su brangiais, bet visai netinkamo dydžio rūbais ir šlepetėmis. Vaikai gyvenimą studijavo iš knygų, nors jų buvo ir daug, o televizorius mokė juos prievartos, godumo ir vaizduotės, tačiau jis negalėjo išmokyti nieko naudinga bei praktiška realiame gyvenime, nes paprasčiausiai tie vaikai nebuvo pasirengę gyventi. Išgyventi. Štai ko turėjo televizorius mokyti nekaltus mažus vaikus: kaip gyventi šiame prakeiktame pasaulyje, kai nėra kuo, be savęs pačių, pasikliauti, o kartais negalima pasikliauti net savimi. Nuoširdžiai rekomenduoju :) Pridedu šios istorijos knygų eiliškumą: 1) Palėpės gėlės; 2) Žiedlapiai vėjyje; 3) Šešėlių sodas; 4) Erškėčių keliai; 5) Praeities sėklos.