Pirmą kartą pristatomas garsiojo romėnų oratoriaus Marko Tulijaus Cicerono retorikos traktato „Oratorius“ lietuviškas vertimas su moksliniais komentarais.

„Oratorius“ – paskutinis iš trijų svarbiausių Cicerono retorikos veikalų, apibendrinantis ir išbaigiantis ankstesniuose traktatuose keltas idėjas, įtvirtinantis autoriaus visą gyvenimą puoselėtos iškalbos idealą. Remdamasis Platono...

Pirmą kartą pristatomas garsiojo romėnų oratoriaus Marko Tulijaus Cicerono retorikos traktato „Oratorius“ lietuviškas vertimas su moksliniais komentarais.

„Oratorius“ – paskutinis iš trijų svarbiausių Cicerono retorikos veikalų, apibendrinantis ir išbaigiantis ankstesniuose traktatuose keltas idėjas, įtvirtinantis autoriaus visą gyvenimą puoselėtos iškalbos idealą. Remdamasis Platono mokymu apie grožio idėją, Ciceronas formuluoja idealios iškalbos sampratą ir apibūdina įsivaizduojamą tobulą oratorių. Ciceronas reikalauja iš oratoriaus plataus ir visapusiško išsilavinimo, apimančio ne tik retorikos meną, bet ir istoriją, literatūrą, teisės, politikos žinias, o svarbiausia – filosofiją.

Veikalas visų pirma skirtas polemikai su naujaisiais Romos atikistais, kurių šalininkas buvo ir knygos adresatas Markas Junijus Brutas. Atikistai pernelyg sureikšmino žemąjį stilių, atmesdami puošnią ir žodingą kalbą, kurios puoselėtojas buvo pats Ciceronas. Iš čia kyla ir svarbiausias teiginys, kad tikras oratorius privalo valdyti visus tris kalbos stilius, nes jie padeda išpildyti tris svarbiausius kalbėtojo siekius – pamokyti, pamaloninti klausytoją ir paveikti jo jausmus. Ypatingas dėmesys skiriamas prozos ritmui ir periodo struktūrai.