🐭 Nežinau, ar jums taip būna, kad pasiimat skaityti knygą ir jaučiat, kad idėja tai nereali, bet taip iki galo ir neišpildyta? (Neretai taip būna ir su filmais). Aš tada užsigalvoju, kaip būčiau pati rašiusi tokią...

🐭 Nežinau, ar jums taip būna, kad pasiimat skaityti knygą ir jaučiat, kad idėja tai nereali, bet taip iki galo ir neišpildyta? (Neretai taip būna ir su filmais). Aš tada užsigalvoju, kaip būčiau pati rašiusi tokią knygą, bet suprantu, kad geriau pakolkas parašyt nesugebėčiau, nes paprasčiausiai rašyt nemoku 😂. Tai vat toks jausmas buvo skaitant Laura Lindstend romaną “Oneiron”. Mes tikrai ne kartą esame girdėję įvairiausių apmąstymų, kas mūsų laukia po mirties. Vieni tiki pomirtiniu gyvenimu, kiti - reinkarnacija, dar kiti iš viso galvoja, kad po mirties nėra nieko. Šioje knygoje būtent ir rašoma apie tą pomirtinį gyvenimą, tačiau visiškai kitokį nei rojus ar pragaras. Knygoje pasakojama apie 7 moteris, kurios patenka... kažkur. Pačios nesupranta, ar dar gyvos, ar jau mirusios. Visos herojės labai skirtingos, todėl labai įdomu skaityti skirtingus jų išgyvenimus ir paanalizuoti moterų padėtį skirtingose pasaulio šalyse. Bendrai paėmus knyga patiko, bet kaip ir sakiau idėja daug stipresnė nei įgyvendinimas.