Kažkada, gal prieš šešerius metus, reikėjo skaityti „Odisėją“, pamenu, paskaičiau keletą giesmių ir numečiau, sukandusi dantis galvojau: „Koks nuobodus turi būt, kad sugebėtum visą ją perskaityt?!“. Kokia buvau...

Kažkada, gal prieš šešerius metus, reikėjo skaityti „Odisėją“, pamenu, paskaičiau keletą giesmių ir numečiau, sukandusi dantis galvojau: „Koks nuobodus turi būt, kad sugebėtum visą ją perskaityt?!“. Kokia buvau jauna ir naivi, nesugebėdama įvertinti tokio kūrinio! Dėkoju visiems dievams už pasikartojusią progą perskaityti ir pažiūrėti į jį visai kitomis akimis. Galėčiau tikriausiai valandų valandas kalbėti ir rašyti apie tai, koks svarbus yra šis Homero kūrinys, kiek jame išminties, kiek jis svarbus visai literatūrai, bet nemanau, kad verta pernelyg išsiplėsti. Tik nuoširdžiai džiaugiuosi, kad šiuolaikiniai autoriai prikelia mitus bei antikinę literatūrą ir apraizgydami įmantriausiais žodžių raizginiais sukuria ypatingus kūrinius. Pavyzdžiui, skaitydama Madeline Miller „Kirkė“ vis aikčiojau iš susižavėjimo ir noro vėl atsiversti Homero „Odisėją“, kurioje, žinoma, ieškojau Kirkės pėdsakų. Dabar galvodama apie abi šias knygas, žaviuosi tuo, kaip įstabiai jos viena kitą man papildė ir kaip šiuolaikinė literatūra mane paskatino atsisukti į antiką. (Žinoma, gal nebūčiau taip greitai priėjusi prie „Odisėjos“, jei ne „antikinės literatūros“ paskaita, kuri man padėjo į kūrinį pažvelgti visai kitomis akimis.) Tad, kodėl manau, kad verta atsiversti „Odisėją“ ir ką aš joje radau?

Skaitydama „Odisėją“ ir ieškodama Kirkės, vis dėlto pastebėjau ir kokią daugybę sluoksnių turi šis kūrinys. Taip, žinoma, tai sugrįžimo į gimtąją Itakę iš Trojos karo poema. Tačiau tai pats akivaizdžiausias „Odisėjos“ apibūdinimas, apie kurį jau net nebesinori kalbėti. Man ši epinė poema yra ne tik apie namų ilgesį ir sugrįžimą, aš joje radau ir šeimos tragediją, ir neapsakomo atsidavimo bei ištikimybės liudijimą. Daugelis ne kartą esame girdėję apie ištikimybės simbolį Penelopę. Man atrodo, ištikimybė yra blankiausia savybė, priskirta šiai ypatingai moteriai. Man ji beatodairiško atsidavimo simbolis, paaukojusi gražiausius savo jaunystės metus ir vaisingumą dėl mylimo vyro. Vis klausiau savęs, ar sugebėčiau taip? O tu? Laukti dvidešimt metų vyro, kuris net nežinai, ar vis dar gyvas? Tačiau Penelopė laukė ir apgaule ausdama tylios vilties audinį, jį vis ardydama ir ausdama iš naujo, įaudė į jį ir savo moterystę bei galimybę susilaukti daugiau vaikų. Beausdama ji nusiaudė stebuklą – mylimojo sugrįžimą it dovaną už atsidavimą, išmintį ir ištikimybę. Ir štai šalia savo numylėtosios Kirkės portreto statau ir Penelopę, žemiškais kerais užbūrusią savąjį likimą. „Odisėja“ man ne tik nuotykių kupina poema apie tvirtąjį ir išmintingąjį Odisėją, man tai istorija ir apie laukiančiųjų tragediją. Išvykti ir kovoti su įvairiausiomis negandomis visuomet yra sunku, tačiau ar ne taip pat sunku yra ir laukti, nežinant, ko sulauksi? Žemiškieji laukiančių vargai mane palietė ne ką mažiau, nei dieviški Odisėjo išbandymai.

Tokiame didingame herojiniame epe gali slypėti daug daugiau liūdesio, nei galima būtų pagalvoti. Šis kūrinys turi tokią daugybę sluoksnių, kad kiekvienam atskirai būtų galima parašyti daugybę knygų. Viena aišku, Homero „Odisėja“ bus gyva dar ilgai, vis prisikels įvairiausiais pavidalais: ekranizacijomis, dailės kūriniais ar spektakliais. Jokios vilionės, jokie pasiūlyti turtai Odisėjui neatpirko Namų. Jokie lotosų žiedai jam neišrovė Tėvynės ilgesio. Juk nėra stipresnės varomosios jėgos už ilgesį? Gal tai ir buvo Odisėjo stiprybė, neleidusi sustoti ir suklupti?