Knygutė kišeninio formato, o ir puslapių ne per daugiausiai, todėl ją tikrai sukrimsit kaip obuoliuką. Kodėl nusprendžiau ją perskaityti? Na, visų pirmą, ją rekomendavo lietuvių kalbos mokytoja. Antra, sužavėjo skanus...

Knygutė kišeninio formato, o ir puslapių ne per daugiausiai, todėl ją tikrai sukrimsit kaip obuoliuką. Kodėl nusprendžiau ją perskaityti? Na, visų pirmą, ją rekomendavo lietuvių kalbos mokytoja. Antra, sužavėjo skanus pavadinimas ir gražus viršelis. Trečia, girdėjau tikrai daug neblogų atsiliepimų apie šią knygą.Tad nusprendžiau paskaityti ir aš.

Siužetas. Irisė, mirus močiutei, paveldi jos namą. Bėda ta, kad Irisė nė pati nežino ką daryti su šiuo palikimu. Namas kelia daug prisiminimų ir ne visada gerų. Todėl beveik visoje knygoje Irisė grįžta į prisiminimus ir svarsto ką daryto toliau. Knygoje yra ir meilės. Na, kokia knyga be meilės ar ne? Net pati nejausdama ji įsimyli savo vaikystės draugės brolį, kuris dabar yra ir jos advokatas, atsakingas už palikimą.

Mini detektyvas. Nors ši knyga ne joks detektyvas, tačiau man "prilipo" šis apibūdinimas, nes visoje knygoje buvo minima Irisės mirusi pusseserė Rozmari. Tačiau, kaip jį mirė, ar nusižudė ar ją nužudė, ar įvyko koks nelaimingas atsitikimas, nebuvo aišku ligi pat knygos pabaigos.

Nepatiko ir netiko. Mane pradėjo nervinti Irisė. Ji niekaip nesugebėjo apsispręsti dėl palikimo. Sutikusi Maksą (advokatą) elgėsi, kaip paauglė, sugebėjo apvirsti su dviračiu ir išpilti baltus dažus (būtent prie Makso namų). Kartais knyga panašėjo į tragikomediją, o ne į gerą knygą.

Visgi, šią knygą rekomenduoju, nes ji tikrai buvo gana įdomi ir prasminga. O jei dar kokį obuoliuką beskaitydami sugraušit - ir imuninė sistema sustiprės. :)

P.S. Apsilankykit mano bloge: http://knyguslenis.blogspot.com/