Neretas prieš kelionę pavarto kokios Romos ar Paryžiaus vadovą, ieškodamas lankytinų vietų, restoranų ar parduotuvių. Čia taip pat vadovas, tik padedantis nepasiklysti XX a. romano tinkle ir slepiantis savyje ne vieną...

Neretas prieš kelionę pavarto kokios Romos ar Paryžiaus vadovą, ieškodamas lankytinų vietų, restoranų ar parduotuvių. Čia taip pat vadovas, tik padedantis nepasiklysti XX a. romano tinkle ir slepiantis savyje ne vieną pažįstamą pavardę. Tarp šios knygos puslapių paslėptas ir Kundera, Grassas, Baricco, Murakami ar net Coelho. Bent pusė juk tikrai girdėta? Supažindinama ne tik su atoriaus gyvenimu ir jo peripetijomis, bet ir su jo kūriniuose slypinčiais klausimais, prasmės ieškojimu bei žmogumi to laikmečio pinklėse. Šis vadovas primena ne tik populiariausias lankytinas vietas, bet paima skaitytoją už rankos ir veda nepastebėtais skersgatviais, kuriuose slepiasi daug daugiau, nei galėtum pagalvoti. Kartais galbūt norisi nesutikti su autore, mintyse ir pasiginčiji, kartais apima žiovulys, kai tema pernelyg plėtojama ar kartojama. Tačiau atsiveria tikrai vertas dėmesio XX a. romano vaizdas.


Prisipažįstu, nemėgstu Paulo Coelho. Net paauglystėj skaitydama kelias jo knygas, nujaučiau, kad kažkas su juo ne taip, tik galbūt negalėjau to apčiuopti. Ir manyje gyvenantis velniūkštis džiūgavo, besirankiodamas argumentus, kodėl iš šio rašytojo knygų nėra tokios didelės naudos. Tad tiesiog pasidalinsiu citata:

„Tai turint galvoje, belieka klausti: ar bestseleriais tampanti populiarioji literatūra, siekianti naujai transformuoti į dvasios tuštumą nugrimzdusio skaitytojo gyvenimą, tikrai neiškreipia esminių, iš transcendentinio matmens kylančių reikalavimų, kurie paprastai keliami autentiškai žmogaus būčiai? Ar pragmatiškai orientuoti estetiniai principai, įtvirtinantys religinį sinkretizmą ir moralinį reliatyvizmą, yra tie principai, kurie iš tiesų formuoja į transcendencijos matmenį orientuotą ir autentišką žmogaus gyvenimą? Užuot pateikus vienareikšmį atsakymą, save kaip šių bestselerių skaitytoją, norėtųsi provokuoti autoriaus mėgstamos Biblijos žodžiais: „[a]teis toks laikas, kai žmonės [...] pasidavę savo įgeidžiams, susivadins sau mokytojų krūvą, kad tie dūzgentų ausyse; jie nukreips ausis nuo tiesos, o atvers pasakoms“ (2 Tim 4,1-5). Tiesai ar savo įgeidžiams, išminties pamokoms ar pseudoreliginiams kerams atsivers bestselerių skaitytojas – priklausys ir nuo jo paties.“ (157 psl.)


Viena aišku – po šios knygos mano norimų perskaityti knygų sąrašas gerokai nutįso į begalybę. Ši knyga patiks tiems, kurie į literatūrą mėgsta pažvelgti gilėliau, kurie mėgsta pasiknaisioti po simbolius ir tarp eilučių. Kurie, kaip ir aš, su malonumu skaito straipsnius apie literatūrą. Kuriems smalsu žinoti kontekstą ir kartais galvodami apie skaitomą knygą negali užmigti. Leiskitės į ekskursiją po XX a. užsienio romano pasaulį. Kartais nustebsite, grožėsitės, kartais aplankys žiovulys, bet grįšite iš šios ekskursijos bent mažumėlę praturtėję ir pasiryžę šturmuoti artimiausią biblioteką.