Lietuvos nacionalinis muziejus kartu su „Baltėno archyvais“ išleido gerai žinomo Lietuvos fotografo, Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureato Arūno Baltėno fotografijų knygą „Nuo pirmadienio iki sekmadienio“, kurios centre – dirbanti mūsų dienų Lietuva. Tai portretų ir trumpų pasakojimų pirmuoju asmeniu rinktinė, kurioje užfiksuota daugiau nei šimto profesijų atstovai. Fotografijas papildantys pasakojimai suteikia knygai intymumo ir autentiškumo – skaitytojas tampa tarsi pašnekovu, prisėdusiu šalia dirbančio ir apie savo darbą pasakojančio žmogaus.
***
Kokį dirbančios Lietuvos portretą atskleidžia ši knyga, pasakoja jos autorius fotografas Arūnas Baltėnas.
Pristatote jau dvyliktą savo kūrybos leidinį. Esame įpratę prie Jūsų ciklų, vaizduojančių Vilnių ir kitus Europos miestus, įvairių Lietuvos etninių regionų gyvenimą. O apie ką yra ši knyga?
Tai yra fotografijų knyga apie dirbančius Lietuvos žmones. Perkeltine prasme knygą pavadinčiau mūsų dirbančios šalies portretu. Norėjau įamžinti savo srities profesionalus ir atskleisti jų darbo aplinką: rodyti įrankius, prietaisus, įrangą, specialią aprangą. Nors tai ir nėra visa apimantis Lietuvos profesijų katalogas, knyga leidžia pakankamai gerai susidaryti dirbančios šalies vaizdą. Joje galima rasti užfiksuotus autentiškus liudijimus plataus spektro profesionalų – nuo pačių paprasčiausių iki sudėtingų, šiuolaikinių, reikalaujančių specialių įgūdžių darbų.
Knyga pavadinta „Nuo pirmadienio iki sekmadienio“. Ką tai sako?
Pavadinimas ir net turinio išdėstymas pačioje knygoje pabrėžia, kad kai kurie žmonės dirba ir per šventes, naktį ar savaitgaliais. Mes įpratę prie fiksuoto darbo laiko, bet yra daug dirbančių kitaip. Pavyzdžiui, parduotuvių darbuotojai dirba nuolat. Jeigu išeisime mieste pasivaikščioti, tai ir kavinės dirba, vyksta koncertai, spektakliai. Jau nekalbant apie pagalbos tarnybas. Visi jie rūpinasi mumis, kai mes nedirbame.
Tikinčiajam sekmadienis yra šventa diena ir dirbti negalima...
(juokiasi) Sekmadieniui paskirtoje knygos dalyje skaitytojai, be kitų tradicinio grafiko neturinčių profesijų, ras kunigą ir jo pasakojimą.
Būtų įdomu išgirsti apie pačią pradžią, kaip gimė šis ciklas.
Daug metų dirbau su įvairiais socialiniais projektais fotografijos srityje – esu fotografavęs ir vargingų šeimų gyvenimą, įvairių etninių regionų kasdienybę ir šventes. Man svarbu ir smalsu sutikti tuos žmones ir per fotografavimą įeiti į jų gyvenimą, suprasti, kas jie yra, priartėti. Jaučiu didelį vidinį poreikį tam. Mintys pradėti kažkokį konkretų darbą ateina tarsi iš niekur, aš jų neieškau, jos pačios kyla. Taip nutiko ir su šiuo projektu: vieną rytą prabudau ir kilo klausimas – kodėl aš nefotografuoju dirbančių žmonių? Ir tuoj pat ėmiausi tą daryti.
O kaip atsirado konkretūs žmonės? Vartant knygą susidaro įspūdis, kad archyvą sukaupėte tiesiog su fotoaparatu rankose vaikštinėdamas gatvėse, miesteliuose, kur epizodai Jus tiesiog ištinka. Štai kad ir ši nuotrauka (rodo į fontano prižiūrėtojo nuotrauką). Įsivaizduoju – sėdite, mėgaujatės fontano vaizdu ir prieina jo prižiūrėtojas. Pradeda dirbti, o Jūs fotografuojate. Ar taip ir buvo?
Viskas vyko tikrai ne taip spontaniškai. Visų pirma sudarinėjau sąrašus, per pažįstamus, ką jie dirba ir ką jie veikia, po truputį ratas plėtėsi, skaičius augo. Visada stengiuosi rasti priėjimą prie žmonių iš anksto, nebent gerai juos pažįstu. Pirmiausia paaiškinu esmę, tariamės, kaip tą padaryti. Jeigu žinau, ką norėčiau nufotografuoti, bet tokios profesijos žmonių nepažįstu, tuomet kreipiuosi į kokią nors tarnybą, savivaldybę, įstaigą. Paaiškinu, ką darau, ir dažniausiai gaunu rekomendacijų, į ką turėčiau kreiptis. Taip radau visai nemažai žmonių. Stengiausi fotografuoti kiek įmanoma visoje Lietuvoje, nors Vilniaus ir Vilniaus rajono nuotraukų yra daugiausia.
Kas visgi buvo svarbiausias kriterijus atsirenkant žmones?
Profesionalumas. Visi į mano archyvą patekę žmonės yra profesionalai, puikiai išmanantys savo darbą ir dirbantys jį su didžiuliu malonumu. Tas darbas jiems labai svarbus, nepaisant net iš pažiūros jo nuobodumo. Noriu parodyti, jog nesvarbu, ką žmonės dirbtų, jie verti pagarbos, nes jų požiūris į darbą yra labai atsakingas. Kai kurie žmonės tarsi tampa nematomi, pavyzdžiui, valytojai, kasininkai, bet jų darbas yra svarbus. Apie tai mes nesusimąstome.
Dėl nuotraukos buvote užsiropštęs net į statybinį kraną. Atskleiskite, kurie kadrai pareikalavo daugiausia išmonės, drąsos, o kurie, galbūt, nustebino, nutiko visai netikėtai, viršijo lūkesčius?
Sunkiausia buvo įamžinti „Aro“ pareigūnus, pasieniečius – reikėjo nueiti gana ilgą kelią grynai dėl procedūrinių dalykų. Štai Specialiųjų operacijų pajėgų karių man taip ir nepavyko įamžinti. O dėl nustebinimo, tai mane sunku nustebinti. Vis dėlto esu profesionalas, viskas yra planuojama, nėra atsitiktinumo, tariuosi iš anksto. Nustebina tik fotografuojamų žmonių entuziazmas, jų atsidavimas, jų profesinės žinios, jų mintys, įgūdžiai. Tik nuotraukose tas nelabai matosi.
Portretų ir trumpų pasakojimų pirmuoju asmeniu derinimas suteikia knygai intymumo ir autentiškumo – skaitytojas tampa tarsi pašnekovu, prisėdusiu šalia dirbančio žmogaus. Kaip kilo mintis derinti šiuos du formatus – tekstą ir vaizdą?
Nuo pat pradžių žinojau, kad tekstas turi lydėti fotografiją. Fotografija be teksto man yra tarsi nebyli, joje kažko trūksta. Pati fotografija ir savaime daug atskleidžia, bet kuriant archyvą trumpas tekstas informacijos požiūriu daug prideda – papildo tuo, ko vien vaizdas pasakyti negali. Kai šios medžiagos pagrindu kuriama knyga, grafiškai tai gali erzinti ir trukdyti žiūrėti fotografijas, bet mano nuostata tokia, kad žmogus žiūrėdamas iškart skaitytų. Trumpa fotografinė apybraiža.
Šios istorijos išties atveria dar vieną sluoksnį – leidžia pažvelgti į įprastus darbus kitaip, suprasti, kad galbūt ne viską žinome, o kartu atrasti tuos, apie kuriuos dažnas net nesusimąstome.
Geras pavyzdys – mano sutikta Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos valytoja. Jos nuostabus pasakojimas kaip ji ruošiasi, kaip valo, kaip viską apgalvoja iš anksto. Trumpame tekste atsiskleidžia žmogaus atidumas ir požiūris į darbą, kuris iš esmės yra trumpalaikis, nepastebimas, nes praėjus kelioms valandoms į mokyklą susirenka vaikai ir visos pastangos tarsi veltui. Nepaisant to, ji kitą dieną vėl ateina šeštą ryto ir viską daro iš pradžių. Tokie pavyzdžiai stebina ir įkvepia taip pat atsidavusiai žiūrėti į savo darbą.
Išskirčiau ir mikrochirurgo pasakojimą apie savo darbą. Nuotraukoje matyti tik gydytojai baltais chalatais, net ne prie savo įrangos, o ligoninės fojė, nes darbo patalpoje yra sterilu ir net nėra kada įeiti, nuolat vyksta operacijos. Bet ir ką ten pamatysim? Veidus su kaukėmis? Tai iš tikrųjų atskleis ne tiek, kiek keli sakiniai. Tokiu atveju tekstas darosi vos ne svarbesnis už vaizdą.
Kaip šie pokalbiai įvykdavo? Ar jie parašyti atskirai, žmogui leidžiant reflektuoti savo darbą, ar tiesiog nutikdavo fotografuojant?
Dirbdamas prie ankstesnių projektų supratau, kad neįrašinėdamas iškart netenki labai daug. Gali grįžti vėliau, bet tai nebus tas pats, pokalbio autentiškumas dingsta, sugaištama daug laiko. Taigi, tai labai tikri žmonių liudijimai apie jų darbą, nutikę būtent tuo metu. Kartais tai vienas ar du sakiniai, jeigu žmogus nenusiteikęs kalbėti, tiesiog pasako, ką tuo metu daro. Kitas nori paaiškinti išsamiau ir išeina ilgesnis tekstas. Knyga nėra vientisa, tekstai labai netolygūs, nevienodi. Galų gale juk apie kiekvieną profesiją galima rašyti žymiai daugiau, nei yra knygoje, bet skaitytojas, paėmęs fotografijų knygą, pirmiau žiūri vaizdus, ir neturiu daug vilčių, kad žmogus dar skirtų daug laiko tekstui. Arba tai turėtų būti kitokio pobūdžio knyga – pasakojimas istorijomis, o ne vaizdais, kur fotografijos mažėtų, o tekstai ilgėtų.
Man pasirodė, kad šiandien ši knyga galbūt nėra tokia svarbi, kokia svarbi ji bus po daugelio metų, nes liudys mūsų laiką ateities kartoms. Gal kai kurių darbų jau nebebus arba jie bus stipriai pasikeitę. Juk tokių XX amžiaus fotografų kaip Fleury, Znamerovska-Priuferova ar Buračas fotografijos anuomet irgi fiksavo kasdienybę, bet šiandien, praėjus šimtmečiui, suteikia neįkainojamų žinių apie to meto gyvenimą.
Norėtųsi tikėti, kad taip ir bus. Ir ne tik šios nuotraukos, bet ir visas sutvarkytas archyvas apie dirbančius žmones, kurį aš palieku. Jis yra dar išsamesnis. Vienos profesijos keičiasi, bet kitos, kad ir kaip būtų keista, beveik ne. Pavyzdžiui, kalviai – šimtus metų nesikeičia. Jų ir dabar Lietuvoje yra nemažai ir dar ilgai bus. Jau ir lėktuvų įranga pasikeitė per tą laiką, tokių kabinų, kurias fotografavau, jau gal net nėra, o kaminkrėtys yra ir bus. Bet kitos, pavyzdžiui, prekybos centrų kasininkės, jų tikrai gali nelikti.
Jūsų įamžinta kasininkė būtent ir džiaugiasi bendravimu su žmonėmis ir prašo, kad žmonės „ateitų apsipirkti į kasą, kad nebūtų šitų robotų“.
Taip, sako: „Aš noriu gyvai aptarnauti.“
Nuotraukų dokumentiškumas čia įgauna išliekamąją vertę, ar ne taip?
Taip, o be to – vis tiek nejučiomis pamatome ne tik profesijas, bet šiek tiek ir gyvenimo būdą, žmonių aprangą, juk ne visi darbe vilki specialią aprangą, kiti dėvi tiesiog kasdienius drabužius. O pats svarbiausias dalykas yra veidai. Tai antropologija. Visuomenės portretas kas kažkiek laiko pasikeičia, tik mes to nepastebime taip paprastai. Jeigu pasižiūrėsime aštuntojo dešimtmečio fotografijose įamžintų žmonių veidus, pavyzdžiui, Rakausko, Baranausko, Sutkaus, Kunčiaus, pamatysim, kad šių dienų žmonių veidai jau yra kitokie. Jau nekalbant apie dar senesniais laikais gyvenusių žmonių veidus – jie visiškai kitokie. Dėl gyvenimo būdo, pasaulėžiūros kaitos atsiranda kiti bruožai. Manau, tai labai svarbu, kad mes po kurio laiko žiūrėdami į tuos portretus pamatysim, kaip mes pasikeitėm.
Ir paskutinis klausimas: ką Jums pačiam šitas ciklas davė, ar pakeitė kokius nors iki tol turėtus įsitikinimus, ar praplėtė akiratį? Ką jaučiatės išsinešęs?
Jaučiuosi, kad padariau svarbų darbą, ir dėkoju Apvaizdai, kad leido man jį atlikti. Tie susitikimai, asmeninis santykis su fotografuojamu žmogumi man yra be galo svarbūs. Sutikau be galo daug žmonių, atradau daug skirtingų pasaulių.
Kalbino Živilė Stadalytė (Lietuvos nacionalinis muziejus)
