O tu, varge... Ir kaip sudėlioti visus tuos prieštaringus dalykus, kuriuos atnešė ši knyga?...

Faktas - nors nacionalinio didvyrio ir aš labai norėjau būti jos sužavėta, bet ne šedevras. Gerai, kad susilaikiau ir...

O tu, varge... Ir kaip sudėlioti visus tuos prieštaringus dalykus, kuriuos atnešė ši knyga?...

Faktas - nors nacionalinio didvyrio ir aš labai norėjau būti jos sužavėta, bet ne šedevras. Gerai, kad susilaikiau ir nenusipirkau antrosios dalies.

Aš visada džiaugiuosi, kai žmonės nebijo naujų iššūkių ir ryžtasi nuveikti kažką netikėto - kad ir kartais ne visai gerai (vis tik čia kaip ir my life story), tai dėl to dedu Mažyliui didelį "like". Ir milžinišką minusą redaktorei - na, juk galėjo pasakyti, kad kai kurios vietos totalios nesąmonės, kurių palikimą knygoje pateisinti negalima. Gerokai praskabius pirmus šimtą puslapių galėjo išeiti kur kas geresnė knyga (kokio velnio istorijai reikalingas tas romanas su Romualda ir nuobodus kelionės po Italiją aprašas? Kankyyyynė).

Trečia, kadangi knygoje aiškiai daug biografinių Mažylio gyvenimo faktų... nežinau, kodėl jis daug kur pasirinko rašyti tai, ką pasirinko...

Galiausiai - po trečdalio knygos pasidaro kur kas geriau. Siurrealistiška, keista, bet jau ne blevyzgos, o kinda cool. Man netgi kažkuo priminė sumaišytus Murakami ir kokio Palachuk ar Voneguto braižus.

Žodž. Sukramčiau per porą dienų, bet kitas L.Mažylio tekstas, kurį skaitysiu bus istorinis.