Šiltą 1943 m. gegužės popietę amerikiečių oro pajėgų bombonešis nukrito į Ramųjį vandenyną ir dingo, palikęs nuolaužų, alyvos, kuro ir kraujo dėmę. Po kelių minučių į paviršių išniro galva. Jaunas leitenantas, lėktuvo bombarduotojas, kapanojosi ant gelbėjimo plausto. Taip prasidėjo viena iš keisčiausių Antrojo pasaulinio karo odisėjų.
Leitenantas buvo Luji Zamperinis....

Šiltą 1943 m. gegužės popietę amerikiečių oro pajėgų bombonešis nukrito į Ramųjį vandenyną ir dingo, palikęs nuolaužų, alyvos, kuro ir kraujo dėmę. Po kelių minučių į paviršių išniro galva. Jaunas leitenantas, lėktuvo bombarduotojas, kapanojosi ant gelbėjimo plausto. Taip prasidėjo viena iš keisčiausių Antrojo pasaulinio karo odisėjų.
Leitenantas buvo Luji Zamperinis. Vaikystėje – gudrus ir nepagaunamas išdaigininkas, vagis ir taisyklių laužytojas. Paauglystėje nutrūktgalviškumą nukreipęs į sportą ir atradęs bėgiko talentą, kuris nunešė net į Berlyno olimpiadą ir nustebino Hitlerį. Prasidėjus karui atletas tapo oreiviu, dalyvavusiu ne vienoje sėkmingoje operacijoje, kol likimas nubloškė ant menkučio oranžinio plausto. Zamperinio laukė tūkstančiai mylių atviro vandenyno be maisto ir vandens, rykliai, priešo lėktuvo apšaudymas, o vėliau – dar didesni išmėginimai ir nežinomybė. Patikrinęs ištvermės ribas Zamperinis neviltį atrems išradingumu, kančią – viltimi, ryžtu ir humoru, o smurtą – maištu.