Po epochos, kai visuomenės turtėjo ir augo žmonių galimybės, nenumaldomai grįžtame į epochą, kuriai būdinga didesnė turto ir nuosavybės koncentracija, mažos galimybės pakilti iš socialinės klasės, kurioje gimstame, demografinė stagnacija ir vis didesnis dogmatizmas. Jei per pastaruosius septyniasdešimt metų ne tik Amerikoje, bet ir didžiojoje išsivysčiusio pasaulio dalyje masiškai plėtėsi vidurinioji klasė, tai šiandien ši klasė mažėja ir formuojasi nauja, hierarchinė visuomenė.
Naujosios santvarkos viršūnėje yra dvi klasės – atgimęs elitas, dominuojantis profesijų viršūnėse, universitetuose, žiniasklaidoje ir kultūroje, ir naujoji aristokratija, kuriai vadovauja technologijų oligarchai, turintys neregėtą turtą ir vis labiau kontroliuojantys informaciją. Žemiau šių dviejų klasių yra trečiasis, kurį šiandien daugiausia sudaro smulkieji verslininkai, smulkieji nekilnojamojo turto savininkai, kvalifikuoti darbininkai ir į privataus sektoriaus specialistai. Didžiąją šiuolaikinės istorijos dalį ši klasė buvo aukštumoje, tačiau dabar ji nyksta, o esančiųjų dar žemiau, naujųjų valstiečių, skaičius auga. Tai didžiulė, besiplečianti neturinčių nuosavybės gyventojų grupė. Autorius teigia, kad šios tendencijos stiprėja, bet mes vis dar galime jas pakeisti. Galime, jei žmonės supras, kas iš tikrųjų vyksta, ir sugebės tam pasipriešinti.
Joelis Kotkinas (1952) – Kalifornijos universiteto profesorius, tyrinėjantis demografinius ir socialinius pokyčius JAV ir kitose šiuolaikinėse visuomenėse. Savo 2020 metų knygoje „Neofeodalizmo atėjimas“ jis skelbia įspėjimą pasaulinei viduriniajai klasei. Pasak J. Kotkino, globaliajai viduriniajai klasei gresia išnykimas.
***
„Nors ir vėluojanti, bet mąstančiajai Lietuvos visuomenei ši knyga labai reikalinga. JAV ir Vakarų Europoje nuo XX a. pabaigos vis aktyviau mėginama suvokti šiuolaikinius ekonominius, technologinius bei socialinius pokyčius, kardinaliai keičiančius gyvenimo sąlygas ir žmogaus vietą visuomenėje. Knygos „Kapitalas žuvo“ autorė McKenzie Wark klausia: „Kas, jeigu mes jau nebegyvename kapitalizme? Kokioje sistemoje tada mes gyvename?“.
Šioje knygoje Joelis Kotkinas pateikia atsakymą – gyvename neofeodalizme. Autorius tarsi medikas ar biologas stebi sergantį organizmą, fiksuoja gyvybei (socialinei raidai) pavojingus simptomus (auganti nelygybė, skurdas, kapitalo koncentracija ir viduriniosios klasės mažėjimas, politinis nihilizmas ir populizmas) ir įvardijęs ligą ieško būdų ją gydyti. Deja, universalių gydymo metodų nėra. Autorius konstatuoja, kad: „Viltis, jog vieną dieną išvysime pasaulinį susitelkimą demokratijos labui [...], atrodo vis mažiau tikėtina“. Todėl siūlo stiprinti ir plėtoti pilietinės visuomenės institutus, didinti gyventojų sąmoningumą ir puoselėti bendradarbiavimą.Dar kartą atkreipiamas dėmesys į tai, kad po karo, bado ir patirtos prievartos žmonės neišvengiamai ieško išeities, todėl sparčiau atranda bei suvokia solidarumo ir tarpusavio pagalbos vertę (pavyzdys – politiniai sprendimai po Pirmojo ar Antrojo pasaulinio karo), bet, vos pasiekus aukštesnį gerovės lygį, žmones vėl užvaldo godumas ir sotus abejingumas.
Šioje Joelio Kotkino knygoje daug kontroversijų, tačiau ji tikrai priverčia susimąstyti apie šiuolaikinės rinkos ekonomikos plėtrą, dėl kurios vis labiau nukenčia socialinė raida.“
Prof. Boguslavas Gruževskis, Vilniaus universitetas
