Baigėsi jubiliejiniai Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio metai, o taip ir nesulaukėme aštraus siužeto nuotykių romano apie herojiškus mūsų istorijos puslapius. Nei 1918 m. savanoris, nei 1948 m. partizanų vadas ar eilinis kovotojas niekada nebuvo visuomenės skaitomiausios knygos pagrindinis veikėjas. Išdrįsau parašyti paprastą, neperkrautą, Lietuvos moksleiviams skirtą nuotykių romaną...

Baigėsi jubiliejiniai Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio metai, o taip ir nesulaukėme aštraus siužeto nuotykių romano apie herojiškus mūsų istorijos puslapius. Nei 1918 m. savanoris, nei 1948 m. partizanų vadas ar eilinis kovotojas niekada nebuvo visuomenės skaitomiausios knygos pagrindinis veikėjas. Išdrįsau parašyti paprastą, neperkrautą, Lietuvos moksleiviams skirtą nuotykių romaną „Nemuno argonautai, arba aukso vilna Pirmajai Lietuvos Respublikai“.

Kūrinio esmę galėčiau trumpai nusakyti vieno veikėjo žodžiais: „Mūsų Nepriklausomybei neužtenka tik norų, gražių idėjų, narsos ir pasiaukojimo. Naujos valstybės, deja, neatsiranda iš Šventosios Dvasios. Vyriausybėms visada trūksta trijų dalykų: pinigų, pinigų, pinigų!“

Atsikūrusioji Lietuva 1918–1920 m. daug skolinosi: iš užsienio vyriausybių, bankų. Tuos grynuosius pinigus reikėjo saugiai atgabenti į Lietuvą, kurioje siautėjo rusų bolševikai ir baltagvardiečiai, vokiečių kareiviai ir dezertyrai, lenkų legionieriai, taip pat neidėjiniai banditai, ir atiduoti mūsų tuometei Vyriausybei. Apie internetinę bankininkystę ar akimirksninius elektroninius pervedimus iš vienos sąskaitos į kitą niekas tada nė nesapnavo.

Mano romanas – apie penkis pirmuosius lietuvių inkasatorius, vadovaujamus pašėlusio karininko, jų pasiaukojamus žygius, kovas, patirtus nuotykius ir pavojus...

Arnoldas Aleksandravičius