Rebecca Skloot "Nemirtingas Henrietos Laks gyvenimas" - neabejotinai negrožinė knyga. Vėžys - tai neoplazija, pagal apibrėžimą - nevaldomas ląstelių dalijimasis, todėl vėžinėms ląstelėms suteikus palankias sąlygas, jos...

Rebecca Skloot "Nemirtingas Henrietos Laks gyvenimas" - neabejotinai negrožinė knyga. Vėžys - tai neoplazija, pagal apibrėžimą - nevaldomas ląstelių dalijimasis, todėl vėžinėms ląstelėms suteikus palankias sąlygas, jos gali dalytis nors ir amžinai - tapti nemirtingomis už organizmo ribų. Vėžinės ląstelės - labai panašios į paprastas, pakankamai panašios, kad su jomis galima atlikti įvairiausius eksperimentus. Būtent taip nutiko ir mažai kam žinomos juodaodės amerikietės, mirusios 1951 metais nuo gimdos kaklelio vėžio ląstelėmis. Henrietos Laks vėžinės ląstelės buvo pirmosios, išgyvenusios už organizmo ribų, todėl mokslininkių taip plačiai platintos, kad joms buvo pastatytas fabrikas, kuriame galėjo dalintis, pilstytos į mėgintuvėlius, kuriuose buvo vykdomi patys įvairiausi eksperimentai, nuo vakcinų kūrimo iki skraidinimo į kosmosą. Tačiau iš dalies dėl rasizmo, iš dalies todėl, kad 1950 metais dar nebuvo įprasta, niekas nepaklausė Henrietos ar jos šeimos narių leidimo panaudoti jos ląsteles tyrimams, todėl apie tai, kokį perversmą moksle sukėlė motinos ląstelės, Henrietos vaikai sužinojo tik praėjus dvidešimčiai metų po jos mirties.

Ši knyga - tai Henrietos, kuri buvo paprasta, neturtinga, mažai išsilavinusi, ištekėjusi už pusbrolio turėjusi daug vaikų, jauna mirusi, juodaodė amerikietė, Bostone įsikūrusioje neturtingųjų ligoninėje, kurioje dažnai vykdavo eksperimentai, besigydžiusi gimdos kaklelio vėžį. Tuo metu vėžiui gydyti buvo taikomas itin žiauriais radiacijos metodas, kuri ne tik nepadėjo Henrietai, bet ir greičiausiai tik pablogino situaciją ir ją nužudė. Vienas iš gydytojų, dirbusių klinikoje, neatsiklausęs paėmė šios moters vėžinių ląstelių mėginį ir jį panaudojo sukurti ląstelių linijai, kuri daugintųsi mėgintuvėliuose tol, kol turėtų maisto ir vietos. Ši knyga ir Henrietos vėžinių ląstelių biografija, man įdomiausios vietos knygoje buvo tos, kuriose kalbama apie problemas, su kuriomis mokslininkai susidūrė, dirbdami su vėžinių ląstelių kultūromis. Ir taip pat ši knyga - tai autorės ir Henrietos šeimos biografija, kadangi Rebecca Skloot ieškodama informacijos apie šią moterį susitinka su jos šeima, susidraugauja su Lasų šeima, ypač Henrietos jauniausia dukra, kuri nepažinojo mamos, ir norėjo apie ją daugiau sužinoti.

Šioje negrožinėje knygoje yra svarstomi svarbūs medicinos etikos klausimai, bet būtina suprasti, kad penktajame praėjusio amžiaus dešimtmetuje medicinos nuostatai, ypač susiję su moksliniais tyrimais buvo visai kitokie. Niekam nerūpėjo sutikimai, ar net kad žaliava, su kuria dirbo - žmonės. Taip pat daug kalbama apie rasizmo problemas ir juodaodžių to meto padėtį Amerikoje, kai gyveno Henrieta. Jis buvo kilusi iš didelės šeimos, buvusių plantacijos vergų. Jos giminės tuokėsi vieni su kitais, ne išimtis ir Henrieta, todėl daugelis jos vaikų turėjo mažesnių ar didesnių išsigimimų. Vienintelis dalykas kurį gali padaryti Rebecca ir mokslininkai, dirbę su Henrietos ląstelėmis yra padėti šviesti jos vaikus, ir paaiškinti, kuo jų motina nusipelnė mokslui.

Nors ši knyga - tikrai daugialypė ir įdomi istorija apie knygos autorę Rebecca, mažai kam žinomą moterį vardu Henrieta ir jos šeimą, ir jos vėžines ląsteles pragyvenusias ją pačią, tačiau dažnai atrodo, kad atuorė turėdama daugiau informacijos šiomis temomis, nei bet kas kitas, vis tiek neturi ką pasakyti ir kartoja knygos esmę maždaug kas dvidešimt puslapių. Šią knygą perta skaityti dėl detalių - mokslo istorijų, kurių paprastas žmogus negali žinoti, juodaodžių gyvenimo penktajame dešimtmetyje aprašymo ir knygoje svarstomų etikos klausimų.