Janinos Degutytės susirašinėjimas su motina, nors išlikęs fragmentiškai, yra pats gausiausias. Motinai Degutytė rašė visur, kur tik būdavo: iš Vilniaus, iš Mazgeliškių (Bronislavos Jacevičiūtės-Jėčiūtės tėviškės), sanatorijų, ligoninių, kūrybos ar poilsio namų. Tačiau kartu šie laiškai patys trumpiausi, dalis primena raštelius. Juose aiškumo buvo siekiama ir rašysena, ir turiniu:...

Janinos Degutytės susirašinėjimas su motina, nors išlikęs fragmentiškai, yra pats gausiausias. Motinai Degutytė rašė visur, kur tik būdavo: iš Vilniaus, iš Mazgeliškių (Bronislavos Jacevičiūtės-Jėčiūtės tėviškės), sanatorijų, ligoninių, kūrybos ar poilsio namų. Tačiau kartu šie laiškai patys trumpiausi, dalis primena raštelius. Juose aiškumo buvo siekiama ir rašysena, ir turiniu: stengtasi suprantamai išdėstyti, kuo poetė užsiima, ką dirba, – apie kai kuriuos jos darbus sužinome tik iš laiškų motinai.

Ir vis dėlto dažniausiai jie buvo rašomi iš pareigos. Kai motina pradėjo girtauti, Degutytei buvo septyneri. Kai žuvo tėvas – trylika. Nuo tada Degutytė prisiėmė atsakomybę už motiną ir rūpinosi jos bei savęs išlaikymu. Šia knyga skelbiami laiškai rodo viso gyvenimo pastangą palaikyti santykį su motina. Nepaisant pastangos bendrauti ir rūpintis, laiškuose justi išgyventos nemeilės šešėlis.