Michio Kaku knyga "Neįmanomybių fizika" yra skirta mokslo populiarinimui. Daug kas yra matęs ar bent girdėjęs tokius mokslinės fantastikos filmus kaip "Žvaigždžių karai", "Žvaigždžių kelias", "Atgal...

Michio Kaku knyga "Neįmanomybių fizika" yra skirta mokslo populiarinimui. Daug kas yra matęs ar bent girdėjęs tokius mokslinės fantastikos filmus kaip "Žvaigždžių karai", "Žvaigždžių kelias", "Atgal į ateitį" ir kitus. Ši knyga aiškina juose rodomų daiktų ar reiškinių fiziką: kaip tai įmanoma atlikti, kiek to galima įgyvendinti su šiuolaikinėmis technologijomis ir ko galima tikėtis ateityje. Nesu mokslinės fantastikos filmų gerbėja (daugumos knygoje minimų filmų net nesu mačiusi), bet domiuosi fizika ir tuo, kaip ji neįmanomus dalykus paverčia įmanomais. Todėl ir perskaičiau šią knygą, o atsiliepime apie ją norėčiau paminėti man labiausiai įsiminusius dalykus.

Šiemet dažniau nei bet kada pasvajoju apie teleportaciją. Todėl labai susidomėjau taip pavadintu skyriumi. Tačiau jau 77 knygos puslapyje randu tokį sakinį: "Taigi, nors teleportacija yra įmanoma atominiame lygmenyje, norint stebėti šį keistą reiškinį makroskopiniame lygmenyje, reikės laukti ilgiau viso visatos gyvavimo laiko". Bet tada dar yra suteikiama vilties. Tačiau viltis gyva vos iki 80 psl.: "Atkreipkime dėmesį, kad iki eksperimento A atome buvusi informacija buvo sunaikinta (taip, atlikus objekto teleportaciją, jau nebeturėsime dviejų jo kopijų). Tai reiškia, kad, norint hipotetiškai teleportuoti žmogų ar kitokį gyvą objektą, per šį procesą jis turėtų mirti". Skyriaus pabaigoje reziumuojama, kad "teleportacija atomų lygmenyje jau egzistuoja" (86 psl.), o organines molekules jau būtų galima teleportuoti artimiausiais dešimtmečiais. Bet štai didelius objektus, jei tai išvis įmanoma, bus galima teleportuoti tik po kelių šimtų metų. Gaila, bet šio nuostabaus keliavimo būdo mūsų kartai neteks patirti...

"Neįmanomybių fizika" moko ne tik fizikos, bet ir biologijos. Skyriuje apie ateivius ir galimą jų išvaizdą galima rasti tokią pastraipą: "Plėšrūnai paprastai būna protingesni už savo aukas. Norėdami pagauti kitą gyvūną, jie turi sekti jį, planuoti, tykoti pasaloje ir iš ten pulti. Lapių, šunų, tigrų ar liūtų akys yra priekinėje galvos dalyje, nes tai padeda tiksliau įvertinti atstumą prieš puolimą. Naudodami dvi akis jie gali susikurti trimatį aukos vaizdą ir jį sufokusuoti savo žvilgsnyje. O štai jų aukoms, pavyzdžiui, elniams ar triušiams, tereikia žinoti, kur ir kaip bėgti. Jų akys yra šoninėse galvos pusėse; tai leidžia jiems matyti viską, kas vyksta aplinkui, 360 laipsnių kampu" (165-166 psl.). Apie akių padėties sąsają su maitinimosi įpročiais jau buvau girdėjusi, bet buvo įdomu tai rasti fizikos knygoje. (Ir man tai atrodo pakankamai pagrįstas argumentas, kad gamta žmogų sukūrė mėsėdį. Kitas to įrodymas - iltiniai dantys.)

Knygoje taip pat yra gyvenimiškų patarimų. Pavyzdžiui, kokios specialybės ateityje bus reikalingos, o kurias pakeis robotai (134 psl.). Ir įdomių faktų. Ar žinojote, kokia medžiaga yra brangiausia pasaulyje? Tai ne auksas ir ne koks nors egzotiškas prieskonis. Tai antimedžiaga (210 psl.). O ar žinojote, kad Lewis Carroll, sukūręs mergaitės Alisos nuotykius Stebuklų šalyje ir Veidrodžio karalystėje, iš tikrųjų buvo Oksfordo matematikas Charles Dodgson (235 psl.)?

Be visų šitų įdomybių ir neįmanomybių buvo ir ne tokių gerų dalykų. Čia labiausiai informacija nukentėjo vertimo ir spausdinimo metu. Kadangi esu fizikė, tai tokie dalykai, kaip "10120 - tai vienetas su 120 nulių!", man negali prasprūsti pro akis. Turėtų būti ne 10120, o 10 pakelta 120-uoju laipsniu. Žodį "ekzoplaneta" man labiau norėtųsi rašyti "egzoplaneta" (nors nesu tikra, kuris lietuviškas terminas yra teisingas). Taip pat niekaip nesupratau, kaip įmanomas skrydis "virš Atlando vandenyno iš Niujorko į Los Andželą". Jei manęs neapgauna geografijos žinios, tai čia skrendama virš žemyno, o ne vandenyno. Nors tokios klaidos ir badė akis, bet radau ir gerų vertimo aspektų. Buvau daug kartų girdėjusi anglišką terminą "wormhole", bet net neįsivaizdavau, kaip šis reiškinys vadinamas lietuviškai. O čia radau labai gražų terminą - kirmgrauža.

Manau, kad Michio Kaku knyga "Neįmanomybių fizika" turi išliekamąją vertę. Ją būtų įdomu paskaityti po 10 metų ir dar po 10 metų... Jau vien dėl to, kad būtų galima patikrinti, kurios iš autoriaus spėlionių apie ateities technologijas pasitvirtino, o kurios - ne.