Prieš kurį laiką perskaityti "Dieviškieji varžovai" man paliko tikrai puikų įspūdį, tad žinoma, jog norėjosi ir tęsinio.

Tęsiame ten kur ir baigėme. Airisė grįžta namo iš fronto, o Romanas vis dar dingęs be...

Prieš kurį laiką perskaityti "Dieviškieji varžovai" man paliko tikrai puikų įspūdį, tad žinoma, jog norėjosi ir tęsinio.

Tęsiame ten kur ir baigėme. Airisė grįžta namo iš fronto, o Romanas vis dar dingęs be pėdsakų.
Romanas atsibunda Dakrės požemiuose ir visiškai neprisimena savo praeities. Dievas jį nuramina bei patikina, jog prisiminimai galiausiai grįš, o iki tol jis rašo jam straipsnius.
Nutinka įdomus bei netikėtas dalykas. Romanas iš spintos sulaukia laiško. Užsimezga draugystė ir Romanas turės nuspręsti ar toliau tęs tarnystę Dakrei ar jį išduos..

Tikrai buvau pasiilgusi šios istorijos bei jos veikėjų. Buvo gera skaityti apie jau pažįstamus bei dar susipažinti ir su naujais veikėjais. Ne visi jie man kėlė teigiamas emocijas, tačiau manau, jog tai visiškai normalu. Autorė puikiai dirba savo darbą 😊 Jeigu veikėjai nesukeltų visiškai jokių emocojų, tuomet jau būtų problema 🤭
Natūralu, jog šioje dalyje plačiau vystomas dievų paveikslas. Buvo tikrai įdomu daugiau sužinoti apie jų galias bei kitus niuansus. Nors ši dalis tikra storuliukė, bet man skaitant laikas tikrai neprailgo.
Išgyvenau paririamus jausmus bei išgyvenimus kartu su veikėjais. Negalėjau atsistebėti Airisės drąsa bei stiprybe. Tad kas jau skaitėte "Dieviškuosius varžovus" tikrai verta perskaityti ir šią. Nors "stogo nenunešė", tačiau tikrai smagiai buvo suskaityta.