Esu Augminas Petronis, man dvidešimt aštuoneri, dirbu kartais įdomų, tačiau apskritai ne itin reikšmingą darbą LR Seime. Mėgstu šeimos ir bičiulių draugiją, knygas ir įvairią keistą muziką.

Jauni menininkai mėgsta sakyti, kad į savo darbus įdėjo daug savęs. Manęs „Nedetektyvuose“ beveik nėra. Pasirodau tik prabėgomis, tik kaip statistas, tik 75–76 psl. Manau, dėl to tik geriau....

Esu Augminas Petronis, man dvidešimt aštuoneri, dirbu kartais įdomų, tačiau apskritai ne itin reikšmingą darbą LR Seime. Mėgstu šeimos ir bičiulių draugiją, knygas ir įvairią keistą muziką.

Jauni menininkai mėgsta sakyti, kad į savo darbus įdėjo daug savęs. Manęs „Nedetektyvuose“ beveik nėra. Pasirodau tik prabėgomis, tik kaip statistas, tik 75–76 psl. Manau, dėl to tik geriau. Neturėjau kūrybinės intencijos išlydyti vidinę savastį, paversdamas ją spaudos ženklų srautu. Norėjau, kad tiems, kas skaitys šias trumpas istorijas, jos teiktų malonumą, kokį keistiems (gerąja prasme) žmonėms teikia tūkstančio detalių dėlionės, lyginamoji kalbotyra ar juostinė fotografija. Bet štai paradoksas: atrodo, didžiausią skaitymo malonumą teikia tos knygos, kuriose siekiama šio to daugiau, nei tik suteikti malonumą.

Leidyklos skelbtame „Pirmosios knygos“ konkurse 2023 m. Augminas Petronis laimėjo pirmąją vietą prozos kategorijoje.

Viršelyje panaudota Jokūbo Pijaus Vildžiūno iliustracija.

Knygos išleidimą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba.