– Tai šį namą statė jie ar dar kažkas kitas? Nes jis senas. Kokio šeštojo dešimtmečio pradžios.
– Prieš policininką gyveno karo veteranas, o prieš jį... – senyva moteris pritilo.
– Kas prieš jį?
– Čia buvo tokia šeima. Labai baisi istorija.
– Kokia? – vėliau Aistė nežinojo, ar gailėtis, kad smalsumo akimirką iš jos lūpų išsprūdo tas klausimas.

Į seną namą su šeima...

– Tai šį namą statė jie ar dar kažkas kitas? Nes jis senas. Kokio šeštojo dešimtmečio pradžios.
– Prieš policininką gyveno karo veteranas, o prieš jį... – senyva moteris pritilo.
– Kas prieš jį?
– Čia buvo tokia šeima. Labai baisi istorija.
– Kokia? – vėliau Aistė nežinojo, ar gailėtis, kad smalsumo akimirką iš jos lūpų išsprūdo tas klausimas.

Į seną namą su šeima atsikrausčiusi Aistė svajoja kurti naują gyvenimą. Deja, netrukus viską ima gaubti tirštėjanti įtampa: dingsta daiktai, vonioje girdėti paslaptingas varpų aidas, o mažoji Laura pasakoja apie jos kambaryje besilankantį vyrą. Name slypi šis tas daugiau, nei durų girgždesys ir pelių krebždėjimas...

Kaimynei prasitarus apie moterį, kadaise nuskendusią šio namo vonioje, Aistė supranta, kad namas juos įtraukė į seną, dešimtmečius menančią paslaptį.

Tai įtraukiantis detektyvinis romanas apie namus, kuriuose gyvena ne tik žmonės, bet ir praeities šešėliai. Kiekvienas sutiktas veikėjas gali būti ir auka, ir tas, kurio rankos suteptos krauju. Iki paskutinių eilučių leidžiama spėlioti, kas gi nutiko name, kurio paslaptys pamažu atveria skaudžius likimus ir kaltės naštą, o skaitytojas patenka į slogų ir klaidinantį labirintą.

Aurelija Savickienė – ilgametė žurnalistė, televizijos laidų ir dokumentinių filmų autorė, įvairių projektų režisierė, apdovanota Auksiniu Santarvės ženklu „Pro augenda concordia“, penkių knygų autorė. Ankstesni rašytojos kūriniai skirti Lietuvos tarpukario istorijai, kultūrai, pasižymėjusiems šaliai žmonėms, o romanas „Akys“ įtrauktas į mokyklų rekomenduojamos literatūros sąrašą.