Šį kartą nelabai ką turiu pasakyti apie knygą. Perskaičiau, bet Antoine de Saint-Exupery šį kartą man nepaliko jokio gilaus įspūdžio.

Tiesą sakant, smarkiai kankinausi su paskutiniais "Karo lakūno" puslapiais, bet...

Šį kartą nelabai ką turiu pasakyti apie knygą. Perskaičiau, bet Antoine de Saint-Exupery šį kartą man nepaliko jokio gilaus įspūdžio.

Tiesą sakant, smarkiai kankinausi su paskutiniais "Karo lakūno" puslapiais, bet nepasiryžau mesti knygos tada, kai jos liko mažiau nei trečdalis. Ši neilga novelė apima vos vieną (ar dvi) Antrojo pasaulinio karo lakūno dieną ir vieną misiją. Ir veiksmo tiek mažai, kad net nebesupranti, kiek laiko lėktuvas jau ore ir kas gi ten vyksta, nes lakūnas paskendęs savo mintyse, prisiminimuose ir filosofijose apie vertybes, visuomenę ir žmones.

"Naktinis skridimas" - kiek dinamiškesnis kūrinys. Jis pasakoja apie pašto lėktuvus, skrendančius naktį virš Pietų Amerikos. Visai neseniai buvau skaičiusi knygą apie šiuolaikines keliones po Pietų Ameriką, tad vaizdas galvoje dėliojosi kiek kitoks nei būtų susidaręs prieš kelis mėnesius. Nors iš tiesų kelionių ir vaizdų Exupery pagaili ir vėl daugiausiai kalba apie tai, ką jaučia pilotas, patekęs į audrą, kokios emocijos vyrauja skrydžio bazėje, kurioje laukiama lėktuvo, kaip jaučiasi piloto žmona... Psichologiškai gražūs ir charakteringi skirtingų įvykio dalyvių portretai nupiešiami. Veiksmas ir čia vyksta lėtai, vis pažvelgiama į dangų ir laukiama, kaip viską pakreips likimo ranka.

Man buvo per lėta ir per nuobodu. Jeigu būčiau išsirašinėjusi patikusias mintis, galbūt būčiau labiau įsigilinusi į alegorijas ir patį kūrinį. Deja... Bet nesigailiu, kad perskaičiau. Valią ugdyti irgi kažkaip reikia. Šypt.