Josefas Pieperis savo knygoje „Mylėti, viltis, tikėti“ sugrąžina mums aštuonių šimtmečių senumo žinojimą apie tai, kaip veikia žmogaus valios „mechanizmas“. Knygos pavadinime autorius mini tris tą mechanizmą užvedančius raktažodžius: tikėti reiškia pasirinkti, kokiomis idėjomis remsimės priimdami sprendimus ir užsibrėždami veiklos tikslą, viltis – tai sąmoningai įvertinus...

Josefas Pieperis savo knygoje „Mylėti, viltis, tikėti“ sugrąžina mums aštuonių šimtmečių senumo žinojimą apie tai, kaip veikia žmogaus valios „mechanizmas“. Knygos pavadinime autorius mini tris tą mechanizmą užvedančius raktažodžius: tikėti reiškia pasirinkti, kokiomis idėjomis remsimės priimdami sprendimus ir užsibrėždami veiklos tikslą, viltis – tai sąmoningai įvertinus gyvenimo sunkumus apsispręsti už optimistišką ateities viziją, o tada jau pajėgiama ir mylėti – „tarti“ sau, kitiems žmonėms ir supančiam pasauliui: „Esi geras / gera, noriu, kad būtum.“

Būtent šitokiu būdu žmogus pasiryžta veikti – psichologinio proceso etapai išliko tie patys, ir senieji mąstytojai, daugiau dėmesio skyrę minties, o ne medžiaginio pasaulio dėsniams, šioje srityje yra padarę vertingų atradimų. Pieperis šiuos atradimus „išverčia“ į mūsų laikų kalbą, atskleisdamas, kad mus stabdo tos pačios kliūtys: pernelyg daiktiškas požiūris į tikrovę, kai ji imama laikyti neišvengiama ir nepajudinama.

Tad šio filosofo mintys, pateikiamos kasdiene literatūrinių pavyzdžių kupina kalba, yra stebėtinai aktualios, o keturių dešimtmečių atstumas dar ir leidžia atsitraukus iš šalies pažvelgti į didžiuosius mūsų visuomenės iššūkius: plintančią apatiją, bejėgiškumo jausmą, baimę ir vienišumą, juos racionaliai įvertinti ir pasisemti drąsos kurti įtraukų, solidarų, bet drauge ir laisvą bei pagarbų bendrabūvį.