Asmeniškai man įdomi knyga, skaitosi lengvai, daug sukrėtimų nepatyriau, nes tai ne pirma tokia tema skaityta istorija (?). Nepasakyčiau, kad aprašomos trys kartos, labiau dvi - motinos ir dukters (anūkė). Nežinia kiek yra...

Asmeniškai man įdomi knyga, skaitosi lengvai, daug sukrėtimų nepatyriau, nes tai ne pirma tokia tema skaityta istorija (?). Nepasakyčiau, kad aprašomos trys kartos, labiau dvi - motinos ir dukters (anūkė). Nežinia kiek yra tiesos šioje knygoje, bet tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje akivaizdu jog buvo pasiaukojančių žmonių, tokių kurie stengėsi jaunimui parodyti kas yra kas, stengėsi padėti jiems atskirti tiesą nuo melo, o tai ir išgelbėjo. Tragiška, bet tuo pačiu ir nuostabu.

Romanas apie tai, apie ką dažniausiai garsiai nekalbama - gyvenimą Sovietų Sąjungos pavergtose šalyse. Šiuo atveju, buvusioje Latvijoje, kur viskas taip artima, tarsi būtų kalbama apie Lietuvą.
Trijų kartų moterys bando...

Romanas apie tai, apie ką dažniausiai garsiai nekalbama - gyvenimą Sovietų Sąjungos pavergtose šalyse. Šiuo atveju, buvusioje Latvijoje, kur viskas taip artima, tarsi būtų kalbama apie Lietuvą.
Trijų kartų moterys bando išgyventi ir neprarasti žmogiškumo. Ne visoms taip gerai sekasi, kaip kai kurioms.

Tekstas skaitosi greitai, tačiau verta neskubėti. Subtiliai pasakojama apie priespaudą ir galimybes TIK tam tikromis sąlygomis arba mainais už kažką. Kaip reikėjo mokėti kalbėti/galvoti/elgtis. Ir kad tai, kaip elgiesi viešai nebūtinai reiškia, kad taip ir galvoji iš tikrųjų ar pritari.
Iš pradžių sunkokai sekėsi atskirti iš kurios perspektyvos kalba "aš" pasakotojas.
Įdomus sprendimas nenaudoti jokių vardų; močiutę vadinti motinos motina, o senelės vyrą - patėviu.