Maksimo Gorkio kūryba nuveda į tamsius, purvinus Rusijos laikus, kai valdžia ir tam tikra prasme žmogus, priklauso carui. Kaimuose ir miestuose tvyro skurdas, pyktis, žmonių išnaudojimas. Klasikinė kaimiečių šeima:...

Maksimo Gorkio kūryba nuveda į tamsius, purvinus Rusijos laikus, kai valdžia ir tam tikra prasme žmogus, priklauso carui. Kaimuose ir miestuose tvyro skurdas, pyktis, žmonių išnaudojimas. Klasikinė kaimiečių šeima: girtaujantis, grašius uždirbantis ir nuolatos mušantis savo pačią vyras, bei žmona, gimdanti vaikus, prižiūrinti namus ir nuolat besitaikstanti su girto vyro nuotaikos svyravimais. Tai tarsi užburtas ratas, besisukantis iš kartos į kartą ir teikiantis saugomą. Gorkio veikėjas Pavlas Vlasovas - jaunuolis, kuriam toks gyvenimas nepriimtinas ir jis visomis savo galios pastangomis siekia pabudinti liaudį, skatinti keisti savo gyvenimą ir nebijoti kovoti už savo teises. Tačiau tai nėra taip paprasta: per daugelį metų žmonės priprato vergauti caro valdžiai, nesipriešinti bet kokiam naujam jo sprendimui, mokesčiui. Ir tik giliai pasąmonėje įsišaknijusią neteisybę išliedavo pykčiu prieš kaimyną, žmoną arba galutinai nusigerdavo.

Pradžioje atrodė, kad jaunuoliui niekada nepavyks pajungti liaudies, juolab, kad tiesa, kurią jis skleidė buvo jiems be galo skaudi, jie jos bijojo. Tačiau mažas laimėjimas prieš išnaudotojus praplatina Pavlo gretas, o žinia apie jį ir jo siekius pradeda sklisti žaibo greičiu po visus aplinkinius kaimelius ir miestus. Liūdna, tamsi kasdienybė pasibaigia, prasideda naujas, margas, įvairus gyvenimas. Žmonės pradėjo geisti tiesos: beraščiai mokinosi skaityti, o po to slapta skaitydavo uždraustą literatūra, jaunuoliai rinkdavosi į trobas, kur diskutuodavo, skaitydavo, draugiškai ginčydavosi. Tiek laiko kentėjusi liaudis pradėjo augti ir joje kunkuliavo pyktis ir noras atkeršyti engėjams.

Vertėtų prieiti prie pagrindinio Gorkio personažo - motinos. Tai daug patyrusi moteris, našlė, Pavlo motina, kuri, mano manymu, didis personažas. Pradžioje ji skeptiškai žiūri į sūnaus nutolimą nuo įprasto kaimiško gyvenimo, o vėliau tampa jo sekėja. Šiam personažui tenka susidurti su dideliais sunkumais: miršta šeimos maitintojas vyras, sūnus persiakiojamas žandarų dėl revoliucinių įdėjų, po kiek laiko tenka jį lankyti kalėjime. Motina be galo stipri, jos širdis milžiniška, ji myli visus ir nori visus apsupti taika ir meile. Neseniai teko matyti labai seną filmą "Metropolis'', apie vargšus darbininkus ir protingus jų išnaudotojus, kurio pagrindinė mintis tokia: tarp galvos ir rankų turi būti tarpininkas - širdis. Kaip šiuo atveju tai susiję su kūriniu "Motina''? Pelagėja Nilovna (motina) savo atvira meile visiems buvo tarpininkas tarp miesto darbininkų ir kaimo valstiečių. Miesto žmonės siekė lygybės visiems ir valdžios liaudžiai, tuo tarpu valstiečiai įniršę troško kraujo, naujų žemių. Motina tiek su vienais, tiek su kitais kalbėjo ne žodžiais, o širdimi, ji visą save atidavė žmonėms, nes troško to, ko ir jos sūnus, kad žmonės žinotų visą tiesą.

iki šiol nelabai galiu suprasti, ar ši knyga man labai patiko ar šiek tiek patiko. Kartais skaitant būdavo painu susigaudyti tarp naujų vardų, o dar ta painiava su tėvavardžiais. Bet, manau, esmė ne varduose. Kūrinys neturi pabaigos, man jis nutrūksta per greitai, norėjosi sužinoti tolimesnį personažų likimą. O gal paprasčiausiai autorius palieka vietos skaitytojo fantazijai. Kiek rašoma istorijos vadovėliuose - revoliucija Rusijoje įvyko, vadinas bet kuriuo atveju knyga turėjo baigtis teigiama linkme.