Tai knyga apie tikėjimo kelią per vienatvės dykumą. Ne apie rezultatą, bet apie procesą. Apie kantrų ir laikui pavaldų mokymąsi mylėti labiau nei bijoti. Tai bandymas išbūti čia ir dabar – ne baimės, ne optimizmo iliuzijose, bet kantriai einant pirmyn be troškimo įsitverti.
Knygos skyriai buvo parašyti stovint šalia Evangelijos moterų, kurios neišsižada, nepabėga, bet išbūna. Tekstas...
Tai knyga apie tikėjimo kelią per vienatvės dykumą. Ne apie rezultatą, bet apie procesą. Apie kantrų ir laikui pavaldų mokymąsi mylėti labiau nei bijoti. Tai bandymas išbūti čia ir dabar – ne baimės, ne optimizmo iliuzijose, bet kantriai einant pirmyn be troškimo įsitverti.
Knygos skyriai buvo parašyti stovint šalia Evangelijos moterų, kurios neišsižada, nepabėga, bet išbūna. Tekstas keitėsi kartu su mano gyvenimu: kai palikau vienuolinę bendruomenę, jį perrašiau, išvaliau, tačiau galiausiai sugrįžau prie pirminio varianto – leidau seseriai Viktorijai papasakoti taip, kaip ji matė ir jautė. Tad knyga liko neharmoninga, bet tikra. Pažeidžiama. Tokia, kokia aš pati stoviu Dievo akivaizdoje.
Knygoje susitinka asmeninės patirtys, sutiktų žmonių pasakojimai ir vienatvės fenomeno tyrimai. Tai žvilgsnis į vienatvę kaip į žmogiškumo patirtį – ne išimtį, o vis labiau vienišėjančios visuomenės tikrovę.
Čia išgirsime ir kelias miestų dykumos istorijas, perrašytas taip, kad nei dalyviai, nei vietos nebūtų atpažįstami. Jos primena: vienatvė nėra gėda ar išimtis – tai būsena, turinti pradžią, struktūrą ir užbaigą. Ji yra baigtinė. Iš jos galima išeiti.
***
Apie tylą ir bendrystę | Apie laiką socialiniuose tinkluose ir socializacijos kainą | Apie baimę, kuri virsta viltimi | Apie pabėgimus nuo emocinės tuštumos šeimoje | Apie kantrybę, išbuvimą, artumą ir laisvę | Apie nepaguodžiamą vienatvę ligos akivaizdoje | Apie akimirką, kai vienatvė pradeda auginti | Apie maldos galią
***
Aš esu Viktorija Voidogaitė. Kai reikia, kad atstotų svetimi, sakau: esu socialinių mokslų daktarė, Popiežiškojo šv. Tomo Akviniečio universiteto tyrėja, Vilniaus universiteto dėstytoja ir būsimų mokytojų ugdytoja, taigi nepataisomai viltinga realistė. Kai noriu pasipasakoti artimiems, parodyti inkstus ir kepenis, tariu: man patinka klausytis istorijų ir jas pasakoti. Beveik dainuojamų istorijų-raudų, kurios nuprausia vidurius ir tik tada apaugina sielos kaulus samanomis, kad nesušaltų pakeliui iš čia į Ten. Mūsų istorijas teko, tenka, teks nueiti. Geriau kartu, nei vienam ar vienai. Su šypsena, ironija ir be iliuzijų. Malonųjį skaitytoją laikau artimu, kviečiu paėjėti kartu, kad kaulai vėl sužaliuotų gyvybe.
