Vieną popietę su kitu studentu, su kuriuo esam vienoje mokslinio projekto grupėje, sėdėjom laboratorijoje, laukėm, kol praeis 5 minučių reaktyviojo joninio ėsdinimo ciklas. Jis pasakė, kad šis projektas yra labai...

Vieną popietę su kitu studentu, su kuriuo esam vienoje mokslinio projekto grupėje, sėdėjom laboratorijoje, laukėm, kol praeis 5 minučių reaktyviojo joninio ėsdinimo ciklas. Jis pasakė, kad šis projektas yra labai nuobodus. Aš drįsau suabejoti. Pasirodo, jam labai nepatinka laukti, jis tiesiog neturi kantrybės išsėdėti vienoje vietoje tas 5 minutes. Pagalvojau, kad man tikrai nėra sunku tą laiką prasėdėti net ir nieko neveikiant. Ir tada prisiminiau šią mintį: "Šis susikaupimo trūkumas ryškėja mūsų nesugebėjime pabūti vienumoje. Ramiai pasėdėti nekalbant, nerūkant, neskaitant, negeriant daugeliui tiesiog neįmanoma. Jie tampa nervingi ir neramūs, privalo kažką daryti rankomis ar burna." [Erich Fromm "Meilės menas", 82 psl.] Jei jau kasdienėse situacijose imu atpažinti tokius dalykus, tai knygą skaičiau ne veltui.

Erich Fromm knygą "Meilės menas" radau savo knygų lentynoje beveik prieš metus ir nusprendžiau paskaityti - gal būt rasiu atsakymą į mane kankinančius klausimus. Tačiau perskaičiau tik praėjusį mėnesį. (Tiesa, atsakymą į savo klausimą atradau pati, dar prieš pradėdama skaityti.)

Jau pirmieji knygos puslapiai mane nustebino. Tikėjausi, kad joje bus daug filosofinių pamąstymų, tekstas bus abstraktus ir pritaikomas visoms įmanomoms situacijoms, nieko konkretaus nerasiu. Iš tikrųjų ši knyga yra vadovėlis. Ir, kaip ir dera vadovėliams, turi teorinę dalį bei aptaria praktinę dalyko pusę. Tekstas yra aiškus, ganėtinai konkretus. Ir aš netgi sutikau su dauguma autoriaus teiginių. Šiais laikais dauguma mano, kad meilė yra atsitiktinumas, laimė, kai randi sau tinkamą žmogų. Tačiau Erich Fromm teigia, kad meilė yra menas, ir jo reikia mokytis taip pat, kaip kitų menų. Jis nesutinka, kad egzistuoja meilė iš pirmo žvilgsnio, kuri iš tikrųjų yra tik laikinas susižavėjimas. "Meilė nėra vien stiprus jausmas; tai pasiryžimas, apsisprendimas, pažadas. Jei meilė būtų tik jausmas, nebūtų pagrindo pasižadėti - mylėsiu amžinai. Jausmas ateina, bet gali ir praeiti." [Erich Fromm "Meilės menas", 44 psl.]

Knygoje aptariama keletas meilės rūšių: broliška, motiniška, erotinė, o taip pat meilė sau ir Dievui. Buvo įdomu skaityti apie kiekvieną meilės rūšį. Jos viena kitą papildo bei suteikia daug psichologinių aspektų savo gyvenimo tiesoms apmąstyti.

Perskaičiusi "Meilės meną" supratau (ar dar kartą pasikartojau) šiuos dalykus:

1. norint mylėti, reikia būti kukliam, drąsiam, susikaupusiam, kantriam ir drausmingam;

2. meilė - tai davimas, o ne gavimas;

3. meilė pasireiškia keliomis formomis: rūpinimusi, atsakomybe, pagarba, pažinimu;

4. norint mylėti kitus, reikia mylėti ir save.

"Mylėti - svarbiau nei būti mylimam." [Erich Fromm "Meilės menas", 33 psl.] Dar vienas patarimas - nenuleisti rankų, jei kas nors nepasiseka. Geriau "išsiaiškinti nesėkmės priežastis ir išmokti elgtis tinkamiau" (8 psl.). Beje, konfliktai poroje nėra blogai. Svarbiausia juos spręsti, neslėpti po menkomis kasdieninėmis smulkmenomis, nes jie "dvasiškai nuskaidrina abu asmenis, suteikia išminties ir jėgų" (77-78 psl.).

"Meilės meną" Erich Fromm parašė 1956 metais. Nepaisant to, knyga atrodo labai šiuolaikiška. Nesijaučia jokio senovinio atspalvio, senovinių pažiūrų. Net jeigu sakinys pradedamas žodžiais "šiuolaikinėje visuomenėje", kas turėtų reikšti XX amžiaus 6 dešimtmetį, jis puikiai tinka ir XXI amžiui.

Galima cituoti beveik kiekvieną sakinį iš Erich Fromm knygos "Meilės menas". Ją tikrai vertėtų perskaityti visiems meilės reikaluose pasimetusiems žmonėms, taip pat tiems, kurie buvo ja nusivylę. Ir skaityti reiktų gal net ne kartą - kai tiek daug gilios prasmės, sunku ją perimti iš karto. Juk tai vadovėlis, o norint ką nors išmokti, reikia nuolat kartotis teoriją ir dažnai praktikuotis.