Ji stovėjo mieste svetima, laukinė, kupina skausmo ir pykčio, žvelgdama į pasaulį, kurio ji nepasirinko, bet kuriame dabar turėjo gyventi. Privalėjo gyventi tarp tų, kurie nutraukė ryšius su gamta, nejautė jai pagarbos. Deivė vis klausė savęs – o kas, jei ji nebūtų užmigusi? Ar būtų sugebėjusi sustabdyti šį pragaištingą pokytį? Ar būtų?..

Šimtmečius pramiegojusi deivė Medeina...

Ji stovėjo mieste svetima, laukinė, kupina skausmo ir pykčio, žvelgdama į pasaulį, kurio ji nepasirinko, bet kuriame dabar turėjo gyventi. Privalėjo gyventi tarp tų, kurie nutraukė ryšius su gamta, nejautė jai pagarbos. Deivė vis klausė savęs – o kas, jei ji nebūtų užmigusi? Ar būtų sugebėjusi sustabdyti šį pragaištingą pokytį? Ar būtų?..

Šimtmečius pramiegojusi deivė Medeina nubunda pasikeitusiame pasaulyje. Miškai serga, žvėrys silpsta, o žmonės kuria savo ateitį iš sunaikintos praeities.

Apakinta keršto, Medeina nusprendžia nubausti žmones. Tačiau vyriausiasis dievas Praamžius pasiūlo prieš baudžiant pirmiausia juos pažinti. Gal žmones vis dar įmanoma nukreipti tinkamu keliu.

Nuvykusi į mirtingųjų pasaulį, Medeina priversta keliauti per baimę ir chaosą, per neteisybę ir tai, ko dievai neturėtų patirti – žmogiškus jausmus.

Nei deivė, nei žmogus.
Įstrigusi tarp pareigos ir širdies.

Ir kai pradeda svyruoti sena dievų tvarka, Medeina privalo apsispręsti: ar gins mišką nuo žmonių, ar žmones – nuo dievų?