Knygoje rekonstruojama kunigaikščių Radvilų Vyžuonų valdos praeitis XV–XVIII a., kaip mažoji Didžiosios Lietuvos istorija. Teritorijos ir administraciniu požiūriu apibrėžus privačią valdą, daugiausia dėmesio skiriama vietos bendruomenės gyvenimo vaizdui atskleisti. Į tyrimo lauką pateko tiek valdos kūrimą ir gyvenimą joje lėmę Vyžuonų savininkai, valdžiai atstovavę pareigūnai,...

Knygoje rekonstruojama kunigaikščių Radvilų Vyžuonų valdos praeitis XV–XVIII a., kaip mažoji Didžiosios Lietuvos istorija. Teritorijos ir administraciniu požiūriu apibrėžus privačią valdą, daugiausia dėmesio skiriama vietos bendruomenės gyvenimo vaizdui atskleisti. Į tyrimo lauką pateko tiek valdos kūrimą ir gyvenimą joje lėmę Vyžuonų savininkai, valdžiai atstovavę pareigūnai, bajoriškoji visuomenės dalis, religinės valdžios atstovai, dvasininkai, tiek paprasti bendruomenės žmonės „be archyvų“ – Vyžuonų miestiečiai ir valstiečiai. Atskirai aptarta žydų padėtis valdoje.

Lyginamoji Vyžuonų ir Radvilų Užnerio valdų (Biržų, Dubingių, Kėdainių) analizė atskleidė bendro Radviloms priklausiusių lietuviškų valdų modelio ypatumus (panašūs valdų formavimo mechanizmai, įkeitimo ir nuomos schemos, tokia pati visuomenės struktūra, ūkio plėtros kryptys ir bendrinanti religinė padėtis). Daroma išvada, kad daugiausia Vyžuonų valdos plėtrai nusipelnę Biržų ir Dubingių kunigaikščiai Radvilos tik savo lietuviškose valdose visomis išgalėmis taikė aristokratinę strategiją (statė rezidencijas, fundavo bažnyčias ir kūrė giminės kapavietes). Lietuviškos valdos buvo tikroji Radvilų Patria.