Knyga liudija nerimą dėl chaoso pasaulyje – karų Ukrainoje ir Gazoje, klimato kaitos, konflikto tarp trampistų ir LGBT, pabėgėlių krizės. Kai kurie eilėraščiai eseistiniai, dar kiti – publicistiniai. Tradicinis pamaldumas Mergelei Marijai transformuojamas į bandymą išlaikyti ryšį su Dievo Motina dabartybėje. Ne veltui krikščioniškoji ikonografija kliaujasi Marija kaip pagalbininke mūšio...

Knyga liudija nerimą dėl chaoso pasaulyje – karų Ukrainoje ir Gazoje, klimato kaitos, konflikto tarp trampistų ir LGBT, pabėgėlių krizės. Kai kurie eilėraščiai eseistiniai, dar kiti – publicistiniai. Tradicinis pamaldumas Mergelei Marijai transformuojamas į bandymą išlaikyti ryšį su Dievo Motina dabartybėje. Ne veltui krikščioniškoji ikonografija kliaujasi Marija kaip pagalbininke mūšio lauke, laimėtoja. Ikonos vaizdinys interpretuojamas kaip visų pagalbą teikusių ar nežinomų moterų bendrystė, net jei tai nelabai teologiška.

Giedrė Kazlauskaitė – poetė, kritikė, eseistė, daugelio prestižinių literatūros premijų laureatė. Gimė 1980 m. Kėdainiuose, augo Kybartuose ir Vilkaviškyje, vėliau persikėlė į Vilnių. Studijavo lietuvių literatūrą Vilniaus universitete, šiuo metu ten dirba kaip partnerystės docentė. Dvylika metų buvo kultūros laikraščio „Šiaurės Atėnai“ vyriausioji redaktorė. „Marialė“ – penktoji autorės poezijos knyga.

***

Pirmąkart žodį Mariales (lotyniškai) išgirdau radijo laidoje, kurioje kalbėjo dailėtyrininkė Tojana Račiūnaitė. Pasakojo apie stebuklų knygas: jose nuo XII a. buvo surašomi Mergelės Marijos padaryti stebuklai. Per atvaizdo tarpininkavimą – švento paveikslo, bažnyčios, kartais net miške esančios skulptūrėlės malonę žmonės patirdavo stebuklų ir gaudavo dieviškumo pagalbos. Taip formavosi tų atvaizdų kultas, o marialės, specifinis raštijos žanras, registravo įvykusių stebuklų istorijas.

Stebuklingas atvaizdas, per kurį pati smarkiai keičiausi ir kurį savaip tebegarbinu, kurį laiką buvo gyvas žmogus. Šioje knygoje pasakoju meilės ir gedulo istoriją. Aistros ir dramos, kurios kadaise įvyko, dabar taip toli, tarsi būtų ne mano gyvenimas. Intuityviai suvokiu, kad žmonijai padės ne rūpinimasis savo kailiu, ne įsibauginimas dėl saugumo, ne survivalizmas.

Giedrė Kazlauskaitė