Helenizmo epochoje ir Karolingų dinastijos valdymo laikais kurta figūrinė poezija tarsi iš naujo pražydo Baroko epochoje. Jos tikslas buvo ne tik pamokyti bei pradžiuginti, bet ir nustebinti skaitytoją. Šiai poezijai būdingi trys neatsiejami segmentai: sunkaus ir kruopštaus darbo reikalaujantis teksto konstravimas, puikiai perprasta ir įvaldyta poetinė technika, laki autoriaus vaizduotė ir...

Helenizmo epochoje ir Karolingų dinastijos valdymo laikais kurta figūrinė poezija tarsi iš naujo pražydo Baroko epochoje. Jos tikslas buvo ne tik pamokyti bei pradžiuginti, bet ir nustebinti skaitytoją. Šiai poezijai būdingi trys neatsiejami segmentai: sunkaus ir kruopštaus darbo reikalaujantis teksto konstravimas, puikiai perprasta ir įvaldyta poetinė technika, laki autoriaus vaizduotė ir išmonė.

Lenkijoje ir LDK figūrinės poezijos kūriniai imti kurti XVI–XVII a. sandūroje ir greitai išpopuliarėjo. Tam neabejotinos reikšmės turėjo Jėzaus Draugijos mokyklos. Jų dėstytojai figūrinę poeziją laikė artificiozinės poezijos atmaina ir dažniausiai siejo su akrostichų kombinacijomis, įrašytomis į įvairias figūras. Studentų užduotis buvo perprasti teorines taisykles ir įrodyti tai atliekant praktines užduotis – kuriant paties įvairiausio pobūdžio kūrinius. LDK studentų kūrybos rinkinių kontekste išsiskiria 1695 m. Kražių rankraštis, kuriame savo pasiekimus retorikos moksle pademonstravo aštuoni jauni jėzuitų studentai, vadovaujami talentingo dėstytojo Petro Puzinos.

Šis rankraštis išsiskiria ir figūrinės poezijos kūriniais. Jie surašyti paskutinėje rankraščio dalyje Ludi Camoenales („Kamenų žaidimai“), skirtoje trims vienuoliniams įžadams – neturtui, skaistumui ir paklusnumui. Šių kūrinių kontekstą bei analizę skaitytojas ras knygoje. Figūriniai 1695 m. Kražių rankraščio tekstai liudija juos sukūrusių studentų literatūrinius gabumus, išmonę, išradingumą ir verti būti LDK lotyniškosios literatūros Olimpe.