Distopinis pasaulis. Visada niūrus, visai neatitinkantis žmogaus laisvės, visada tame pasaulyje esti žmonės, kurie mano, kad šiaip pasaulis yra supuvęs ir būtinai reikia žmones valdyti ir įsprausti į taisykles, nes kitaip bus...

Distopinis pasaulis. Visada niūrus, visai neatitinkantis žmogaus laisvės, visada tame pasaulyje esti žmonės, kurie mano, kad šiaip pasaulis yra supuvęs ir būtinai reikia žmones valdyti ir įsprausti į taisykles, nes kitaip bus chaosas ir pasileidimas.

Gileadas toks ir yra. Labai struktūruotas. Viskas yra suskirstyta į pareigas, kad kiekvienas tarnautų, kiekvienas prisidėtų prie sistemos, o ne šiaip eikvotų savo gyvenimą veltui ar savo malonumui. Ir visos taisyklės yra pridengiamos Dievo vardu ir Biblija.

Gileade yra Vadai, kurie kuria taisykles ir užima svarbias vietas sistemoje... yra jų Žmonos, kurios kuria jaukumą namuose, mezga, augina gėles ir laukia mažo stebuklo – vaiko... jeigu vaikų negali turėti, tam yra Tarnaitės, kurios gyvena šeimose tam, kad pagimdytų tai šeimai kūdikį, o tada yra perkeliamos į kitą nevaisingą šeimą... dar yra Mortos, kurios sukasi virtuvėje ir padeda namuose tvarkytis... yra Tetos - tai vienintelės moterys galinčios skaityti ir rašyti, jos yra mergaičių ir kitų moterų mokytojos, jos kuria tikėjimo ir taisyklių pagrindus... tada dar yra Ekonoklasė, kur gyvena paprasti, eiliniai specialistai... Akys ir Sargai... Gal ir dar ko nepaminėjau... bet toks pagrindas Gileade... visi turi daryti tai, kam paskirti...

Istoriją pasakoja trys mergaitės/moterys: Teta Lidija, Vado dukra ir mergina, kuri gyvena Kanadoje, bet jos šeima yra susijusi su Gileadu. Dar truputį Gileado istorijos iš skirtingų lūpų. Nors rašoma, kad šita knyga yra „Tarnaitės pasakojimas“ tęsinys, bet veikėjai yra visai kiti ir laikotarpis kitas. Tad knygas galima skaityti atskirai, nebūtinai viena po kitos.

Teta Lidija:
„- Dėkui Dievui, - sakau. – O jūs? Ir kaip laikosi Žmona?
Šioji išsilaikė ilgiau nei kitos. Jo Žmonos turi įprotį neužsibūti šiame pasaulyje, mat Vadas Džadas, kaip karalius Dovydas ir Centrinės Afrikos narkobaronai, šventai tiki gydomąja jaunų moterų galia. Kaskart išgedėjęs kiek priklauso, jis praneša ieškąs naujos mažametės nuotakos. Kad būtų aiškiau: praneša tai man.“ (78p.)

Vado dukra Agnesė:
„Kiekviena moteris nori vaiko, sakydavo Teta Estera. Kiekviena moteris, jei ji ne Teta ir ne Morta. Nes jeigu tu ne Teta ir ne Morta, aiškindavo Teta Vidala, tai kokia iš tavęs nauda, jeigu neturi vaiko?“ (98p.)

Vado dukra Agnesė:
„Gavusi žalią garderobą buvau priimta į naują ikivedybinę parengiamąją mokyklą „Perlai“, skirtą merginoms iš gerų šeimų mokytis santuokos meno. Mokyklos devizas buvo paimtas iš Biblijos: „Koks retas radinys – sumani žmona! Brangesnė už perlus jos vertė!“
Šiai mokyklai taip pat vadovavo Tetos, ir nors vilkėjo tokias pat nykias sukneles, bet kažkodėl atrodė stilingesnės. Jos turėjo išmokyti mus šeimininkių vaidmens aukšto rango vyrų namuose. Sakau „vaidmens“ abiem prasmėmis: mes iš tiesų turėjome būti aktorės savo būsimų namų scenoje.“ (189p.)

Beka ir Agnesė:
-„Karstas buvo uždengtas, - atsakė Beka. – Bet aš manau, kad ji tai padarė pati. Sklido gandai, kad jos kišenėse rasta akmenų. Raštelio jokio nepaliko, o jeigu ir paliko, tai Teta Vidala suplėšė. Per laidotuves kalbėjo, esą ji mirė nuo smegenų aneurizmos. Nenorėjo viešinti, kad Naujokė taip susimovė. Mes visos pasimeldėme už ją. Tikiu, Dievas jai atleido.
- Bet kodėl ji taip padarė? – negalėjau nurimti. – Argi ji norėjo mirti?
- Niekas nenori mirti, - atsakė Beka. – Bet kai kurie nenori gyventi taip, kaip tenka.“ (338p.)