Monografijoje pirmą kartą nuosekliai tiriama Lietuvos sentikių bažnyčios istorija nuo 1918 iki 2018 m., esmingai ją atnaujinant šaltinių ir kur kas daugiau metodų požiūriu. Šis periodas Lietuvos sentikių bažnyčios istorijoje buvo pertrūkių ir esminių pokyčių laikotarpis, o sentikybės, kaip ir krikščionybės Europoje apskritai, pobūdis neatpažįstamai pasikeitė.

Atnaujinant Bažnyčios...

Monografijoje pirmą kartą nuosekliai tiriama Lietuvos sentikių bažnyčios istorija nuo 1918 iki 2018 m., esmingai ją atnaujinant šaltinių ir kur kas daugiau metodų požiūriu. Šis periodas Lietuvos sentikių bažnyčios istorijoje buvo pertrūkių ir esminių pokyčių laikotarpis, o sentikybės, kaip ir krikščionybės Europoje apskritai, pobūdis neatpažįstamai pasikeitė.

Atnaujinant Bažnyčios istorijos tyrimų metodologiją, knygoje istorinis aspektas siejamas su šiuolaikinėmis religijos sociologijos, naujosios kultūros istorijos idėjomis ir perspektyvomis. Joje gilinamasi į religijos ir Sentikių bažnyčios vaidmenį viešajame diskurse, suproblemintai žvelgiama į daugiau tradicine laikomą Bažnyčios institucijų, Bažnyčios sąveikos su valstybe, visuomene ir tarptautinėmis realijomis raidą. Monografija nauja ir tuo, kad jos empirinį pagrindą sudaro kur kas daugiau įvairių ir neretai naujų šaltinių grupių, įskaitant visų pirma valstybinius, Bažnyčios centrinių institucijų, sunkiau prieinamus parapijų ir privačius archyvus.

Autorius tikisi, kad ši knyga paskatins solidžiau įtraukti 1918–2018 m. Sentikių bažnyčios raidą ir savitą sentikybės tradiciją į modernios Lietuvos istoriją ir diskusinį lietuviškos kultūrinės tapatybės lauką, glaudžiai siejant bendrą nacionalinę tapatybę ir skirtingų grupių vertybes.