Monografijoje nagrinėjama lietuvių kalbotyros klasikų Jono Jablonskio, Kazimiero Būgos ir jų mokinių bei bendradarbių tarmėtyrinė veikla, XX a. pirmaisiais dešimtmečiais kilusi iš įvairių leksikografinių reikmių, nulemtų didžiojo Lietuvių kalbos žodyno. Pirmą kartą sistemiškai aptariama vokiškoji lietuvių dialektologijos tradicija, pradėta lituanistiniais Jurgio Gerullio (Georg Gerullis)...

Monografijoje nagrinėjama lietuvių kalbotyros klasikų Jono Jablonskio, Kazimiero Būgos ir jų mokinių bei bendradarbių tarmėtyrinė veikla, XX a. pirmaisiais dešimtmečiais kilusi iš įvairių leksikografinių reikmių, nulemtų didžiojo Lietuvių kalbos žodyno. Pirmą kartą sistemiškai aptariama vokiškoji lietuvių dialektologijos tradicija, pradėta lituanistiniais Jurgio Gerullio (Georg Gerullis) darbais ir užauginusi pirmąją užsieniuose kalbotyros mokslus baigusią kalbininkų kartą – Antaną Salį, Praną Skardžių, Petrą Joniką ir kt. Monografijoje pabrėžiamas ir kitų užsienio tyrinėtojų – Maxo Niedermanno, Alfredo Senno, Ernsto Sittigo ir kt. – mokslinis indėlis į lietuvių kalbotyrą.

Ketvirtąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį drauge su Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojais kalbininkais į tarmėtyrinę veiklą įsitraukė Lituanistikos institutas. Šis dialektologijos raidos etapas, prasidėjęs solidžiu Antano Salio įdirbiu – moksline lietuvių tarmių klasifikacija, tiriamųjų vietovių tinklo sudarymu ir gausia tarmine medžiaga, surinkta anketomis „Apklausas 1“ iš beveik viso tuometės Lietuvos ploto, – netruko užgesti, keičiantis politinėms valdžioms.

Kai Antrojo pasaulinio karo pabaigoje daugelis kalbininkų pasitraukė į Vakarus, lietuvių dialektologija patyrė esminį paradigminį lūžį: smarkiai apribota didelių politinių ir ideologinių suvaržymų, tarmėtyrinė veikla buvo tęsiama vos kelių Lietuvoje pasilikusių lituanistų – pirmiausia Juozo Balčikonio ir Juozo Senkaus dėka. Per penkis dešimtmečius trukusį sovietmetį lietuvių dialektologija išgyveno visas to meto kalbotyrai būdingas ideologinio diskurso fazes – nuo primityvaus ir agresyvaus tarmių trynimo iš viešojo diskurso ankstyvuoju pokariu iki vos matomo latentinio ideologinio naratyvo paskutiniais XX a. dešimtmečiais. Tuomet įsigalėjus istorinei deskriptyvinei Zigmo Zinkevičiaus dialektologijai, formavosi ir svarbiausios Alekso Girdenio metodologinės struktūrinės mokyklos nuostatos.