Skaitytojui pateikiama sudėtingo likimo asmenybės – Vlado Nausėdo – monografija, parašyta dar 1961 metais. Ji rengta istorikui, akademikui Juozui Jurginiui skatinant autorių gilintis į Prūsijos mokyklos problemas. Tačiau baigtas darbas nebuvo atspausdintas, nors jo dalis, 13 puslapių apimties straipsnis (VI. Nausėdas „Lietuviškos mokyklos Prūsijoje XVI–XVIU amžiais“), buvo atspausdintas 1959 m. LTSR Istorijos instituto darbuose (Lietuvos TSR Mokslų akademija. Istorijos institutas. Iš lietuvių kultūros istorijos, t. 11. Vilnius). Parašytos monografijos „Lietuvių kova prieš germanizaciją Klaipėdos krašto mokyklose“ leidyba, turint sudarytą sutartį su Lietuvos TSR valstybine politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1961 m. be jokių paaiškinimų buvo nutraukta. Autorius tada turėtus šio darbo rankraščių egzempliorius perdavė Klaipėdos bibliotekoms ir Klaipėdos kraštotyros muziejui (dab. Mažosios Lietuvos istorijos muziejus).
Tačiau ir po tiek metų šio darbo mokslinė vertė tebėra aktuali. Jį 2005 m. spalio 10 d. savo rekomendacijoje Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto vyresnysis mokslinis redaktorius dr. Algirdas Matulevičius apibūdino taip:
Rankraščio, dešimtmečius dūlėjusio stalčiuose, autorius Vladas Nausėdas (1911–1983) jau sovietinės okupacijos metais buvo žinomas kaip lietuvių kultūros istorikas, vienas pirmųjų švietimo istorijos Mažojoje Lietuvoje tyrėjų (1959 m. parašęs studiją apie lietuviškas mokyklas Prūsijoje, konkrečiau – Mažojoje Lietuvoje, XVI–XVIII a.). Monografijose apie M. Lietuvą bei visą Prūsiją V. Nausėda rėmėsi Algirdas Matulevičius (1973 m. disertacijoje, 1989 m. knygoje), Ingė Lukšaitė (1999 m. knygoje), Albertas Juška (2003 m. knygoje), Daiva Kšanienė (2003 m. knygoje). V. Nausėdo rankraštis saugomas Klaipėdos universitete, todėl ne tik kitų Lietuvos miestų mokslininkams, bet ypač plačiajai visuomenei, pedagogams, švietimo darbuotojams, studentams, mokiniams neprarado mokslinės ir praktinės vertės ir šiandien, juolab kad III skyrius skirtas Klaipėdos krašto mokyklos raidai.
Veikale plačiai nagrinėjamos pirmosios mokyklos Prūsijoje nuo XVI a., pirmieji valdžios bandymai XVIII a. pirmojoje pusėje pašalinti iš jų lietuvių kalbą, pagaliau – pašalinti po 1871 m., kai susikūrė Vokietijos imperija ir prasidėjo prievartinė mažlietuvių, lenkų, mozūrų ir kitų tautinių mažumų germanizacija. Autorius pateikia švietimo, dėstomosios kalbos mokyklose skirtumus Klaipėdos kraštą valdant Antantei (1920–1923 m.) ir kraštui prisijungus prie Lietuvos valstybės (1923–1939 m.). Per visą tautos gyvavimo laikotarpį (XVI a.–XX a. pirmoji pusė) lietuvininkai (mažlietuviai) kovojo už savo teises, už egzistenciją, prieš lietuviškų mokyklų vokietinimą.
Siūlau Vlado Nausėdo rankraštį išspausdinti knyga.
Redaguojant rankraštį atsižvelgta tik į vieną rekomendatoriaus patarimą – pašalinti tais laikais privalomus sovietizmus. Taip pat monografija papildyta Kazio Misiaus parinktomis iliustracijomis.
Be abejo, mažesnių tautinių grupių tapsmas didesnės tautos dalimi yra sudėtingas individualus integracinis procesas. Klaipėdos krašto lietuvių galutinį nutautėjimą, arba germanizaciją, skatino ne tik ideologiniai veiksniai ir iš jų kilusios juridinės priemonės švietimo srityje, bet ir natūralios priežastys. Tai Vokietijoje XIX a. vykusi sparti industrializacijos, kultūros ir visuomenės raida. Joje anksčiau išnyko luominiai barjerai, intensyvėjo gyventojų migraciniai procesai, dėl ko vyko ir natūrali asimiliacija. Pamažu daugiatautė Prūsijos karalystė gana taikiai jungėsi į vieną tautą. Ir vėlesnės tos valstybės modifikacijos daug prisidėjo gimstant moderniai Lietuvos valstybei. Joms padedant buvo įveiktas lietuviškos spaudos draudimas, vėliau, 1919 m. pirmojoje pusėje, saksų ir lietuvių savanorių daliniai kartu kovėsi Lietuvos nepriklausomybės kare už naujai gimstančią Lietuvos valstybę.
Spausdinama V. Nausėdo monografija papildyta ne tik šia įžanga, bet ir straipsniu apie autorių.
Sudarytojai
