Ypatingą vietą Lietuvos valstybės ir valstybinės lietuvių kalbos raidoje užima tarpukariu dirbusios Lietuvių kalbos draugijos (1935–1940) veikla. Monografijoje nagrinėjama šios draugijos istorija ir nuveikti darbai. Remiantis archyviniais dokumentais ir periodinės spaudos duomenimis, išsamiai aptariamos bendrinės kalbos leidinio „Gimtoji kalba“ ir draugijos atsiradimo prielaidos bei susikūrimo...

Ypatingą vietą Lietuvos valstybės ir valstybinės lietuvių kalbos raidoje užima tarpukariu dirbusios Lietuvių kalbos draugijos (1935–1940) veikla. Monografijoje nagrinėjama šios draugijos istorija ir nuveikti darbai. Remiantis archyviniais dokumentais ir periodinės spaudos duomenimis, išsamiai aptariamos bendrinės kalbos leidinio „Gimtoji kalba“ ir draugijos atsiradimo prielaidos bei susikūrimo aplinkybės, tuometinės bendrinės kalbos tobulinimas ir ugdymas.

Šiandien žvelgiant į tarpukario Lietuvos kultūrinį, kartu ir lingvistinį, gyvenimą, svarbu įminti to meto paslaptį: kokiu būdu per labai trumpą laiką jauna nepriklausoma Lietuvos valstybė sugebėjo atsiplėšti nuo kitų valstybių kultūrinės, mentalinės įtakos? Kaip buvo sutelktos jėgos kurti autentišką kultūrą, kurią papildė tiek pat veržliai besikurianti ir bestiprėjanti kultūrinė kalbos forma – bendrinė kalba?

Tuometinės Lietuvių kalbos draugijos veikla žymi pojablonskinio kalbos norminimo ir ugdymo laikotarpį:

• Lietuvių kalbos praktikos žingsnį nuo agrarinės prie urbanistinės kalbinės savimonės.


• Orientaciją į Vakarų Europos bendrinių kalbų praktiką.


• Neatsisakant Jablonskio darbo programos, rėmimąsi aukštesniu teoriniu lygmeniu, tvirčiau grindžiant savo teiginius tuometinėmis Europos, daugiausia Prahos, struktūralizmo idėjomis.

Lietuvių kalbos draugijos sukurta bendrinės kalbos teorija, vykdyta kalbos norminamoji veikla ir taikytos bendrinės kalbos ugdymo formos kai kuriais atvejais gali būti sektinas pavyzdys ir dabartinei mūsų kalbos tvarkybai.

Knyga skiriama Lietuvių kalbos draugijos įkūrimo 90-mečiui.