Meistriškai parašytas, jaudinantis ir užburiantis pasakojimas apie kasdienes akimirkas, kuriose telpa ištisa amžinybė.
Knygoje jautriai pasakojama Tonjaneso – mažo Kantabrijos kaimelio šiaurės Ispanijoje – istorija nuo hipotetinio paleolito iki pat šių dienų. Autorius veda mus per laiko ribų nepažįstantį Tonjanesą, tais pačiais keliais, pro tuos pačius namus, malūną, Bolao uolas, bažnyčią ir kapines, per tuos pačius įvykius, kurie kartojasi tai vienu, tai kitu laiku, nes yra žmogiški: pirmąjį bučinį, kaimynų nesantaiką, pralietą kraują, iki mirties graužiantį pyktį, motinos meilę, praradimą, įsiveržiantį beveik į kiekvieno žmogaus gyvenimą, mirtį. Jo vaizduojami žmonės atgyja ne tik svarbių istorinių įvykių fone, bet ir paprastose buitinėse situacijose. Nesutarimai, baimės, skausmingi praradimai, žemiški ir dangiški troškimai tampa universalių jausmų – meilės, mirties, pinigų, karo, sekso, motinystės ir religijos – iliustracijomis bei simboliais.
1984-ieji. Į nykstantį Tonjaneso kaimelį atvyksta naujakuriai: dvi mergaites jau auginantys ir trečio vaiko besilaukiantys Mersedes ir Emilijus. Jie dar to nežino, bet netikėtos komplikacijos privers sutuoktinius svarstyti apie nėštumo nutraukimą ir iki pat paskutinio momento nebus aišku, ar svajonėms apie sode nerūpestingai lakstančias tris atžalas lemta išsipildyti.
1644-ieji. Lauke žiema, o namelio viduje po šiltu avikailiu sugulę Chulijana ir Chuanas kalba apie trečiąjį savo kūdikį. Tiksliau, kalba Chulijana. Chuanas prasmės kalbėti nemato – juk nieko nebegalima pakeisti: jų sūnus mirė, lygiai kaip ir du kūdikiai prieš jį. Prieš 92 milijonus metų, Kreidos periodu, būsimojo Tonjaneso pakrantėje miršta galvakojis moliuskas amonitas. 1995-aisiais jį, puikiai išsilaikiusį uolienoje, randa berniukas, kaimelyje žinomas „Dinozaurų vaikio“ vardu.
1947-ieji. Piligriminės šventės metu siautulingo šokio sūkuryje paskęsta Teresa ir Luisas. Jie nežino vienas kito vardų, todėl išsiskyrę lankysis kiekvienoje regiono šventėje, vėl tikėdamiesi susitikti.
1754-ieji. Sulaukusi laiško nuo namus palikusio sūnaus, Fransiska nusprendžia išmokti skaityti ir rašyti.
1937-ieji. Per Ispanijos pilietinį karą visas kaimas slepiasi netoliese esančiame urve ir nežino, keliems iš jų pavyks iš šio urvo išeiti gyviems.
2021-ieji. Tonjanese – trisdešimt du namai, bažnytėlė ir nė vieno baro. Oficialiai jame gyvena 280 karvių ir šimtas žmonių. Lola Valdes su tuo kategoriškai nesutinka: „Taip buvo anksčiau. Dabar nė penkiasdešimties neliko.“ Šioje vietoje nevyksta nieko ir vyksta viskas tuo pat metu – nuo mirksnį trunkančios amžinybės iki milijonus metų išsitęsiančios akimirkos.
Juan Gómez Bárcena (g. 1984) – ispanų rašytojas, literatūros kritikas, istorikas ir filosofas. „Lieka tik oras“ – kinematografinis pasakojimas, priverčiantis skaitytoją vėl pasijusti vaiku, lyg pirmą kartą kine išvydusiu pasaulio istoriją. Parašęs šį kūrinį Bárcena tapo vienu iš unikaliausių savo kartos romanistų.
Už debiutinį novelių rinkinį „Tie, kurie miega“ (Los que duermen, 2012 m.) rašytojas buvo pripažintas geriausiu nauju autoriumi („Premio Tormenta“ apdovanojimas), o po poros metų išleistas romanas „Dangus virš Limos“ (El cielo de Lima, 2014) laimėjo jau dvi prestižines premijas: „Premio Ojo Crítico de Narrativa“ ir „Premio Ciudad de Alcalá de Narrativa“. Puikių atsiliepimų, įvertinimų bei vertimų į užsienio kalbas sulaukė ir 2017 m. romanas „Kanada“.
„Lieka tik oras“ – dar paauglystėje pradėtas rašyti ir, be jokios abejonės, ambicingiausias autoriaus kūrinys, kuriame netrūksta ir autobiografinių detalių: po Tonjanesą dviračiu besimalantis „Dinozaurų vaikis“ yra ne kas kitas, o pats Chuanas Gomesas Barsena.
„Per mažytį – ir tuo pat metu didesnį nei visa visata – kaimelį Kantabrijoje neskubėdami linguoja šimtmečiai. Mikroskopiniai žmonių gyvenimo lašeliai romane meistriškai susijungia į kvapą gniaužiantį istorijos potvynį.“
Irene Vallejo, filologė, istorikė ir rašytoja
