Perskaičiusi šią knygą galiu drąsiai teigti, jog šis iššūkis tikriausiai būtų netekęs prasmės be šios iš pirmo žvilgsnio sunkiai įveikiamos, o įsigilinus - gyvenimo mokyklos NR 1. Manau būtų kiek banalu minėti...

Perskaičiusi šią knygą galiu drąsiai teigti, jog šis iššūkis tikriausiai būtų netekęs prasmės be šios iš pirmo žvilgsnio sunkiai įveikiamos, o įsigilinus - gyvenimo mokyklos NR 1. Manau būtų kiek banalu minėti knygos storumą ir kiek įdomiau priminti, jog tai ir yra didžioji šios knygos vertė, nes kiekvienas Hugo parašytas žodis kaip žingsniai ataidintys mūsų žmogiškumo iš Ž didžiosios esmėje. Ši knyga lyg veidrodis kiekvienam iš mūsų, ar tai būtų lietuvis, amerikietis, vietnamietis, ji iš tiesų vienija pasaulį ir verčia nelikti abejingais. Tikriausiai didžiausias postūmis susipažinti su šiuo pasaulinio garso kūriniu buvo pasirodžiusi filmo ekranizacija, kuri privertė daugelį nuo šio genealaus kūrinio nupūsti dulkes ir ne tik prikelti ją naujam gyvenimui, bet ir pažvelgti į šiuos Hugo akcentuojamus moralinius aspektus dar kartą.

Į šiuos 1500 puslapių tilpo ir filosofija, ir istorija, ir politika ir netgi Biblija. Šiame romane vaizduojama varguose, skurde, nelaimėse, socialinėje neteisybėje bei nelygybėje įkalintą visuomenę, kurios narių gyvenimai virsta trapiais, laviruojančiais ant egzistencinės prarajos. Vienintelės išeitys - gyvenimas mirties akivaizdoje, arba atsidavimas velniui tolygus sielos pražūčiai, bet skanesniam kąsniui, tačiau veikiant už įstatymo ir visuomenės normų bei moralės ribų.

Laikui nepavaldi Viktoro Hugo klasika įtraukia į įtikinamą siužetą bei gyvai vaizduojamas žmogiškas kančias, jo menkystę ir karčią egzistencijos patirtį bei kainą. Vargdieniai, mano manymu, tai nepamainomas paveldas, kuris vis primena, jog tamsioje bei stagnavusioje visuomenėje tokios problemos kaip skurdas, žmonių moralinis degradavimas, moterų bei vaikų pardavinėjimas už duonos kepalą, bei masinės mirtys ją gramzdina į dar gilesnį liūną, iš kurio išbristi padeda tik sielos išganymas gerais darbais. Šis kūrinys supriešina velnią su dievu, melą su teisybe, naktį su diena, pragarą su rojumi. Autorius tai parodo išplėšdamas Žano Valžano sielą iš velnio nagų ir paversdamas ją angeliška koncepcija.

Romaną sudaro daug povandeninių srovių, tačiau pagrindinė linija Žano Valžano, buvusio kalinio, kuris išgelbėja savo sielą, tačiau negali išgelbėti praeities. Visgi Viktoras Hugo Žano charakteriui suteikė archetipinį heroizmą, kai tuo tarpu Marių pavertė silpna, pilna žmogiškų silpnybių figūra.Valžanas prilygintas Dieviškam teisingumui, Džavertas - fanatizmui, o Tenarderis - velniui. Visgi skurdas šioje knygoje ne tik Prancūzijos tuometinės gyvenimo kokybės apibūdinimas, tačiau ir visuomenės nužmogėjimo taip pat. Sielos skurdas negali būti prilyginamas fiziniam skurdui...

Taigi mano nuomone, ši knyga ne apie Žana, o apie mus visus ir aš net neabejoju, jog ji bus skaitoma ir rytoj ir poryt.