M. K. Čiurlionis "Laiškai Sofijai", Vaga, 1973.



Ką tik užvertusi paskutinį knygos lapą, jaučiuosi persmelkta mūsų didaus kompozitoriaus, tapytojo laiškų, rašytų mylimajai, žmonai, šviesos, būties. Rodos, slapta...

M. K. Čiurlionis "Laiškai Sofijai", Vaga, 1973.



Ką tik užvertusi paskutinį knygos lapą, jaučiuosi persmelkta mūsų didaus kompozitoriaus, tapytojo laiškų, rašytų mylimajai, žmonai, šviesos, būties. Rodos, slapta prisiliečiau prie šių dviejų didžių sielų istorijos, alsuojančios nesibaigiančia meile, tampriu dvasiniu ryšiu, bičiulyste. Rodos, pati dalyvavau, susitapatinau su M. K. Čiurlionio mylimąja.

Džiaugiuosi, kad pirma perskaičiau laiškus, o tik po to peržiūrėjau amerikiečių režisieriaus Roberto Mulanno 2013 metais pastatytą filmą "Laiškai Sofijai". Kodėl džiaugiuosi? Ogi todėl, kad filmas tik iš dalies atitinka laiškų turinį ir dvasią, mano nuomone, sumenkina M. K. Čiurlionio asmenybę rodant išgalvotas scenas, kuomet Čiurlionis pasiduoda šlovės ir alkoholio įtakai ir išduoda savo būsimą žmoną, geriausią draugą. Taip pat nė laiškuose, nė kituose šaltiniuose nėra net menko užsiminimo apie Sofijos gerbėją rusą, kuris gviešiasi merginos meilės, siekdamas ją padaryti savo meiluže. O ir Sofijos vaidmenį atliekanti aktorė visiškai neįtikinanti, nenatūrali. Tačiau telieka filmas nuošaly, norėtųsi įdėmiau pažvelgti į pačią knygą, kurią sudaro 54 M. K. Čiurlionio laiškai Sofijai, šiek tiek Sofijos atsiminimų, Čiurlionio ir Sofijos susirašinėjimai su artimaisiais, bičiuliais, įvairiais meno ir kt. veikėjais ir jų atsiminimai apie M. K. Čiurlionį.

Kokie laiškai Sofijai, kuo jie dvelkia, koks žodis, turinys? Visų pirma laiškai alsuoja didžiule meile, atsidavimu, rūpesčiu, pagarba, netgi sudievinimu: "Motule mano ir vaikeli mieliausias!", "Zose, Zosele, vienintele!", Na, matai, kokia Tu nepaprasta! Ir kaip Tavęs nemylėti? Kaip nesižavėti? Kaip nesiilgėti Saulutės Šviesiosios?". Ne viename laiške kompozitorius į savo mylimąją kreipiasi ne tik kaip į moterį, mylimąją, bet kaip į geriausią draugą, svarbiausią žmogų, kuriuo pasitiki besąlygiškai. Zosei menininkas patiki ne tik savo širdį, bet ir meno kūrinius - paveikslus, sutuoktiniai veikia išvien, kartu parašo ir išleidžia knygą "Lietuvoje", regis, vienu ritmu plaka jų širdys, kiaurai viens kitą regi sielos akys, o negalėjimas fiziškai būti visad kartu dažnai rodosi nepakeliama duotybė. M. K. Čiurlionio žodis labai emocingas, nuoširdus, laiškai neretai virsta tarsi mažyčiais meno kūriniais, šįsyk ne muzikos ir dailės, o žodžių, kurie tarsi poetizuota pasaka veržiasi iš kūrėjo dvasios gelmių. Netgi gana gausi faktinė informacija, buitiniai faktai nepažaboja laiškų meninio pulsavimo. Laiškuose atsiskleidžia ne tik M.K. Čiurlionio sielos tyrumas, kūrėjo talentas (turint omenyje ne tik muziką ir dailę, bet ir rašymą, kuomet kalboje gausu metaforų, epitetų, palyginimų) bet ir puikus humoro jausmas. Iš laiškų matyti trapi kūrėjo dvasia, jautri psichika, nes neretai puolama į visišką desperaciją negalint matyti ir paliesti savo mylimosios...

Deja, šiems jauniems talentams, bendros dvasios žmonėms nebuvo lemta ilgai būti kartu. Kūrėjas susirgo sielos liga, o vėliau netikėtai, žaibiškai susirgo ir kūnas, tad menininkas mirė, palikdamas savo žmoną, dar kūdikį dukrelę, visus bičiulius, artimuosius, meno kūrinius, būdamas vos 35-erių metų. Svarbu tai, kad Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė mirus vyro kūnui liko amžinai kartu su vyro dvasia, ištikimai, besąlygiškai, kantriai.