„Kol neturime veidų“ – paskutinis ir brandžiausias C. S. Lewiso romanas. Tai senovės mito apie Psichę ir Kupidoną istorija, pasakojama sesers Orualės. Netekusi mylimos sesers, Orualė kaltina dievus neteisybe ir bando suprasti savo likimą. Ieškodama atsakymų ji pamažu susiduria su skaudžia tiesa apie save ir galiausiai suvokia, kas iš tiesų yra tikra.
Tai gili ir emociškai intensyvi istorija apie meilę, pavydą, išdavystę, tikėjimą, drąsą pažvelgti į save ir kainą, kurią tenka sumokėti, kol žmogus įgyja veidą – iš tikrųjų ima suvokti save, kalbėti savo balsu, išreikšti tikruosius troškimus ir nebesislėpti už šydo, kaukės ar įvaizdžio.
C. S. Lewisas (1898–1963) – airių kilmės britų rašytojas, literatūrologas, anglikonų teologas, Oksfordo ir Kembridžo universitetų profesorius. Plačiausiai išgarsėjo fantastikos ir krikščioniškosios apologetikos kūriniais, gebėjimu paprastai ir įtaigiai perteikti sudėtingus moralinius bei dvasinius klausimus. Lewiso kūryboje dažnai susipina fantastika, mitologija ir religinės temos. Labiausiai žinoma jo knygų serija „Narnijos kronikos“, tačiau ne mažiau reikšmingi ir kiti darbai: „Kosmoso trilogija“, „Keturios meilės“, „Kipšo laiškai“, „Didžiosios skyrybos“ ir kt.
***
C. S. Lewis „Kol neturime veidų“ laikė savo geriausia knyga. Knyga unikali, savita, nepakartojama. Skaitytojas kviečiamas pasinerti į lėtai vilnijantį pasakojimą, kurio pabaigoje atsakymai, įžvalgos bei savęs ir Dievo naujo atradimo patirtis užgriūva tartum iš miego pažadinantis krioklys. Įspūdis išlieka visą gyvenimą.
Dr. Benas Ulevičius
*
Paties autoriaus požiūriu, tai geriausia jo knyga. Ji netelpa į jokius rėmus, ir net pati meninė jos magija kitokia, nes šiame nenusakomo žanro kūrinyje magiškai nutrinama riba tarp to, kas magiška, ir to, kas įprasta. Nykstančioje riboje tarp mito ir tikrovės atsiveria pati mito esmė, o dieviškumo slėpinys – ten, kur dieviškumo jau neįmanoma griežtai atskirti nuo žmogiškumo.
Transcendencija nusileidžia į žmogiškąjį pasaulį, įgyja kvaziistoriškai ir siurrealistiškai konkrečią topografiją, kurioje ryškėja aistringo sielos kilimo dievop takas. Mūsų dienomis ši knyga net aktualesnė nei tada, kai ji buvo parašyta – juk nuo Lewiso laikų dar labiau pagilėjo praraja tarp kultūros („graikybės“) ir barbarybės, nepaisant, regis, vis labiau nutrinamos ribos tarp dieviškojo ir žmogiškojo pasaulių.
Knyga liudija nenumaldomą mirtingojo troškimą išvysti Dievo veidą, kurio, deja, neįmanoma pamatyti žvelgiant į jį tokiu žmogaus veidu, kurį dengia – ir galbūt net formuoja – tik mūsų beveidiškumo kaukės. Lietuviškasis vertimas puikiai perteikia originalaus teksto grožį ir slėpiningą žodžio jėgą.
Prof. Naglis Kardelis
