„Kaip į vos daugiau nei šimtą puslapių sutalpinti šimtą metų istorijos, devynias santvarkas, miško ir pelkių dvasias, raganavimą, kartų kaitas ir konfliktus, susitaikymą su savimi? Autorė užmaišo svaiginantį juodojo humoro ir magiškojo realizmo, tarmybių ir naujakalbės, istorijos ir mitologijos viralą ir patiekia jį mums. Neįtikėtinai talpi, kvapą gniaužianti knyga.“ – Marius...

„Kaip į vos daugiau nei šimtą puslapių sutalpinti šimtą metų istorijos, devynias santvarkas, miško ir pelkių dvasias, raganavimą, kartų kaitas ir konfliktus, susitaikymą su savimi? Autorė užmaišo svaiginantį juodojo humoro ir magiškojo realizmo, tarmybių ir naujakalbės, istorijos ir mitologijos viralą ir patiekia jį mums. Neįtikėtinai talpi, kvapą gniaužianti knyga.“ – Marius Burokas, poetas, vertėjas, literatūros kritikas

Ilgus metus Vokietijoje senukus slaugiusi Ryna grįžta į gimtąjį Baltarusijos kaimą. Čia, sulaukusi 101 metų, pašarvota guli jos mylima močiutė. Sugrįžimas pažadina prisiminimus apie gyvenimą pas senolę, žmonių laikytą ragana. Ji užkalbėdavo ligas, pažinojo žoleles, mokėjo nuraminti gyvūnus, buvo tarpininkė tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Vietiniams kėlė pagarbią baimę, nes įkūnijo archajišką moterišką galią.

Rynos vidinis dialogas su močiute netrukus virsta metafizine kelione į praeitį, nejučia peraugdamas į monologą – bebaimės šimtametės moters liudijimą apie XX amžiaus žiaurumus. Praeities išgyvenimai, kolektyvinė atmintis ir mitologija susipina į hipnotizuojantį pasakojimą, kuris, it užkalbėjimas, žadina reflektuoti savo patirtį ir vietą pasaulyje.

Eva Viežnaviec (gim. 1972 m.) – baltarusių rašytoja, žurnalistė ir vertėja, kurios tikrasis vardas yra Sviatlana Kurs. Jos proza pasižymi gilia simbolika ir folkloro motyvais. Rašytojos romanas „Ko ateini, vilke?“ sukėlė didelį rezonansą Baltarusijoje kaip literatūrinis liudijimas apie moteris, kurios išsaugojo tikėjimą gyvenimu, nepaisant karų ir represijų.