Žurnalistės ir rašytojos Jurgitos Lieponės knyga „Kelias, pingvinai ir aš. „Camino Lituano“ dienoraštis“ veda entuziastų sukurtu piligrimų keliu per Lietuvą. Puslapiuose atgyja autorės 300 kilometrų kelionė pėsčiomis nuo Žagarės iki Kauno, prisimenami ir ankstesni žygiai: ji, „Camino Lituano“ savanorė, šį kelią yra nuėjusi beveik visą, kai kuriuos etapus – po kelis kartus....

Žurnalistės ir rašytojos Jurgitos Lieponės knyga „Kelias, pingvinai ir aš. „Camino Lituano“ dienoraštis“ veda entuziastų sukurtu piligrimų keliu per Lietuvą. Puslapiuose atgyja autorės 300 kilometrų kelionė pėsčiomis nuo Žagarės iki Kauno, prisimenami ir ankstesni žygiai: ji, „Camino Lituano“ savanorė, šį kelią yra nuėjusi beveik visą, kai kuriuos etapus – po kelis kartus. Tarp įspūdžių įsiterpia sutiktų žmonių istorijos, įdomiausių vietų aprašymai ir patarimai, kaip žengti pirmą žingsnį „Camino Lituano“ keliu. Kodėl pavadinime atsirado žodis „pingvinai“? Taip kartais pavadinami pavargusiomis kojomis krypuojantys piligrimai!

***

Pėsčiomis per Lietuvą? Kur ta žvyrkelių dulkių romantika?.. Net nenumaniau, kad žiūrėsiu į Lietuvą plačiai atmerktomis akimis, negalėdama patikėti. „Camino Lituano“ sudėjo tinkamus kirčius ten, kur jų trūko. Supratau – Lietuva nėra tik Vilnius, Kaunas, Klaipėda ar Trakų pilis.

Kai pirmą kartą išėjau į kelią, skaudėjo viską – visų pirma skaudėjo griūvantį gyvenimą, o jau paskui – kojas. Nežinau, kuris skausmas buvo didesnis, o gal net ir nereikia lyginti. Nuo didelio fizinio nuovargio išsigrynina viskas – absoliučiai viskas. Taip kelias tampa tavo psichoterapeutu. Tavo vidiniu gydytoju. Tavo kunigu per išpažintį.

Aš ne vien ėjau. Dar klausiausi Kelio istorijų. Meilės, kuri Jakiškių dvarą įsigijo pardavusi koldūnų verslą. Kristinos ir Igorio, kurie eidami „Camino Lituano“ pamatė seną parduodamą namą, nutarė jį įsigyti ir dabar priima nakvynei piligrimus. Sutikau Oną, kuri bijo netilpti į grabą. Pasiekusi Kazimiero iš Rokonių namus ir vaišingai juose priimta sužinojau sėkmingos santuokos receptą: reikia pasimylėti ant skruzdėlyno! Eidama išgirdau, kodėl yra ilgos Stupurų kaimo moterų nosys. Sužinojau, kodėl viduryje Lietuvos gyvena laimingos karvės, kur yra vienos mistiškiausių kapinių ir kaip Mindaugas iš griuvėsių prikėlė Babtyno-Žemaitkiemio dvarą, kuriame vis dar jaučiami kunigaikštytės Kunigundos kerai. Kelyje tiesiog gyvena istorijos!