Pabaigus šią knygą, mezgasi įspūdis, tarsi ji būtų plona linija tarp beskonybės ir labai gilios paslėptos minties (kurią, neesu tikra, ar įžvelgiau).
Knygos struktūra neįprasta, tačiau jinai ir neitin sunkus turinys...

Pabaigus šią knygą, mezgasi įspūdis, tarsi ji būtų plona linija tarp beskonybės ir labai gilios paslėptos minties (kurią, neesu tikra, ar įžvelgiau).
Knygos struktūra neįprasta, tačiau jinai ir neitin sunkus turinys leidžia knygai būt perskaitomai ypač greitai. Einant tolyn per puslapius, jaučiausi tari nuolat būčiau įžangoje, tarsi knyga taip ir neįsibėgėja ir tik paskutiniuose keliuose skyriuose pabaliau buvo pasiekta šiokia tokia rašytojo stipresnė emocija/kulminacija. Rašymo stilius itin monotoniškas, nebent ir buvo tikslas perduoti, kad ir koks absurdas vyksta aplinkui - gyvenimas tęsiasi sava vaga.
Vienintelis momentas, kurį išskirčiau kaip įdomų ir naudingą tai kelios eilutės apie tai, kodėl valstybės valdymui yra naudinga religija, kuri prieštarautų valdžiai. Tai tikriausiai viskas, ką būsiu pasiėmus iš šio kūrinio ir iš rašytojo.

Nors įspūdis menkas, norėčiau dar duoti šansą ir perskaityti dar bent vieną šio autoriaus knygą, nesinorėtų dėl vieno kūrinio dėti tašką pažintyje. Vis tik smalsu, dėl ko šis autorius taip giriamas ir aukštinamas, nes ši knyga man to neatskleidė.

Tikriausiai tai vienas pirmesnių kartų, kada nežinau, ar rekomenduočiau šią knygą, tikėtina, kad paklinočiau pečius aukštyn ir sakyčiau - nežinau. Vienas retų atvejų, kada knygoje buvo paimta tokia gera, įdomi mintis/situacija/kryptis ir, mano skoniui, visiškai neišnaudota.

O gaila :)

Keista knyga. Tikrai ne mano stiliaus. Kiek žiūrėjau "Goodreads" daug kas ją vertina 5/5, tačiau aš nuoširdžiai nesuprantu tokio aukšto įvertinimo.
Knyga gana lengvai skaitosi (spėju labiausiai dėl milžiniško šrifto),...

Keista knyga. Tikrai ne mano stiliaus. Kiek žiūrėjau "Goodreads" daug kas ją vertina 5/5, tačiau aš nuoširdžiai nesuprantu tokio aukšto įvertinimo.
Knyga gana lengvai skaitosi (spėju labiausiai dėl milžiniško šrifto), tačiau iš esmės ji yra kone apie nieką. Aš net nustebau, kad perskaičiau visus tris šimtus jos puslapių. Neneigsiu, kad buvo visai įdomių vietų ir pabaiga mane maloniai nustebino, bet nesijaučiu ką nors iš jos gavusi. Tiesiog pratempiau laiką. Man rodos Vonnegutas taip gerai vertinamas daugiausia todėl, kad jį madinga skaityti ir gerai vertinti jo kūrybą - esą mes modernūs ir išsilavinę intelektualai.
Ne mano stiliaus knyga, kaip sakiau. Iš viso aš ją pasirinkau tik dėl pavadinimo.
Kaip kartojo liliputas Niutas H.: "Matote katę? Matote lopšį?", taip ir aš galiu perfrazuoti: "Matote vertingą kūrinį? Matote jo prasmę?" :)
Matyt, gerai perskaityti ką nors kokio nors rašytojo, kad vėliau kokį dešimtmetį atsimintum, kad tikrai nenori jo skaityti :D
Tai tiek.

Romane vaizduojami menki žmonės su savo silpnybėmis. Įdomu tai, jog visa knyga suskirstyta į trumpus skyrelius, kurių kiekvienas pasakoja po trumpą epizodą, ką sužino ar patiria pagrindinis veikėjas. Todėl knyga labai...

Romane vaizduojami menki žmonės su savo silpnybėmis. Įdomu tai, jog visa knyga suskirstyta į trumpus skyrelius, kurių kiekvienas pasakoja po trumpą epizodą, ką sužino ar patiria pagrindinis veikėjas. Todėl knyga labai lengvai skaitoma.

Kartas nuo karto pasikartoja katės motyvas. Tai tarsi susiejama su blogais jausmais, kaip: "Sieloje it katės kailio svilėsiai tvyrojo šleikštulys", "katė su visu lopšiu keberiokšt", taip pat pagrindinis veikėjas randa užmuštą savo katę ir t.t..

Romane įžvelgiamas išgalvotos religijos absurdiškumas ir ką gali žmogus pasitelkęs religiją ir subūręs tikinčiųjų kultą. Aprašoma religija yra tarsi pasišaipymas iš visų sektų ar pernelyg fanatiško tikėjimo skelbiamomis dogmomis.