Smagi knyga. Visada smagu skaityti tokias dokumentikas - ir laikai dar atmenami (kažkur kažkuriuose namuose dar turi būti saugomas pirmasis Ievos numeris), ir žmonės faini, su gera doze saviironijos. Asmeniškumai, tikslūs...

Smagi knyga. Visada smagu skaityti tokias dokumentikas - ir laikai dar atmenami (kažkur kažkuriuose namuose dar turi būti saugomas pirmasis Ievos numeris), ir žmonės faini, su gera doze saviironijos. Asmeniškumai, tikslūs epizodai, bajeriukai, pikantiškos detalės - lengva pop history apie tai, kaip mes gyvenome.

Iš kitos pusės - žurnalinis stiliukas nepalieka ramybėje nuo pirmo viršelio iki Puklevičiaus panegirikos: žodžių daug, minties mažoka. Nu bet gi reikia maketą išlaikyti, o trys sakiniai pastraipoje atrodo geriau, nei vienas.

Įdomi detalė iš skaitymo proceso - kol skaičiau, knyga mėtėsi po visus namus lygiai taip pat, kaip mėtosi žurnalai. Tai čia, tai ten, kur prisėdi, ten palieki, pasinešioji su savimi, perverti, dar kartą perverti, į tūliką nusineši, parsineši, kavą ant viršaus pasistatai... Neįpareigojantis reikalas, neužburiantis. Bet it's ok, šita knyga tokia turi būti. Ne visi yra umbertai ekai, ačiū die. O tai išdurnėtume.

Šiaip jau recommended visiems, kurie atsimena, ant kokio popieriaus buvo spausdinamos pirmosios Ievos.