Nuostabi knyga. Kas jos neskaitė nelabai supranta kas yra genialumas. Neįmanoma pamiršti to atplapaširdžio Pjero kuri visi mes taip pamilome. Lygiai taip pat kaip neįmanoma pamiršti Natašos Rostovos bei jos tokio nuostabaus ir...

Nuostabi knyga. Kas jos neskaitė nelabai supranta kas yra genialumas. Neįmanoma pamiršti to atplapaširdžio Pjero kuri visi mes taip pamilome. Lygiai taip pat kaip neįmanoma pamiršti Natašos Rostovos bei jos tokio nuostabaus ir tokio galingo portreto. Taip pat reiktu padėkoti Tolstojui jog mano megstamiausias romano herojus, kunigaikštis Andrejus, nėra nei profesorius, nei oratorius, o grakštus, drąsus karys ir tvirtas idealistas.

Turbūt apie tam tikras knygas nereikia labai rašyti savo nuomonės. Dažniausiai laikas, kiek jos gyvuoja skaitytojų širdyse ir yra geriausias įvertinimas, o visa kita yra pasirinkimas. Tad „Karas ir taika“ būtent yra tokia...

Turbūt apie tam tikras knygas nereikia labai rašyti savo nuomonės. Dažniausiai laikas, kiek jos gyvuoja skaitytojų širdyse ir yra geriausias įvertinimas, o visa kita yra pasirinkimas. Tad „Karas ir taika“ būtent yra tokia knyga, arba imi ir skaitai ją, arba atidedi skaitymą kitam laikui, arba neskaitai iš viso.

Knygos toks storis, kad nori ar ne, bet imi ir susigyveni su veikėjais. Tampi jų kasdienybės dalimi. Su jais dalyvauji aukštuomenės priėmimuose, tampi kviestinių pietų dalimi, dalyvauji turto intrigose ir dalybose, kartu įsimyli, kartu netenki, kartu su vyrais išeini į karą, ar matai kaip dega Maskva, pabūni sužeistųjų palapinėje, užuodi paraką, pajauti mūšio triukšmą ir nieko nematai per purvą ir dūmus, arba guli sužeistas mūšio lauke ir matai tik aukštą dangų.

Dėl ko „Karas ir taika“? Knygoje aprašomi lyg du skirtingi pasauliai. Taika – tai gyvenimas tų, kurie nekariauja ir laiką leidžia Maskvoje ar Peterburge, saugioje aukštuomenėje. Karas – tai kariuomenės gyvenimas, mūšiai prieš Bonapartą, strategijos, šlovės troškimas, šaltis, alkis. Rašytojas stipriai gilinosi į mūšius su Bonapartu. Ypač smulkiai išnagrinėtas mūšis prie Borodino, po kurio prancūzai užėmė Maskvą. Rašytojas net paneigia tam tikrus istorinius faktus, remdamasis neoficialiais istoriniais šaltiniais. Nagrinėjami ir dėl ko kilo Maskvos gaisras, ir dėl ko kapituliavo prancūzų kariuomenė ir šiaip, kas yra istorija, istorikai, ir kur toje istorijoje yra žmogaus vieta.