Ši knyga yra tarsi pasakojimo apie Sąjūdį („Su Sąjūdžiu už Lietuvą“. Nuo 1988 06 03 iki 1990 03 11) tęsinys. Rašoma „tarsi“, nes dabar nesistengiama aprėpti visko, o aprašomi įvykiai, kuriuose dalyvavo gerb. V. Čepaitis. Prie pavardžių dažnai nededamos vardo raidės, nes aprašomu metu buvo tik vienas visiems žinomas žmogus. Vartojamos senos santrumpos (LTSR, TSRS ir kt.), kad tekstas perdaug nesiskirtų nuo gausybės citatų.
Autorius rėmėsi savo užrašais, tam tikru dienoraščiu. Todėl šioje knygoje V. Čepaitis gal ir per dažnai cituoja save, ko nedarytų, jei objektyvizuotų istorijos tėkmę. Autorius teigia, jog galėtų rečiau atsiversti savo užrašus, bet turbūt niekur kitur neužfiksuotos Sąjūdžio deputatų klubo (SDK), Aukščiausiosios Tarybos (AT) Prezidiumo, Laikinosios gynybos vadovybės (LGV), „Arbatos klubo“ (AK), Piliečių teisių ir tautybių reikalų komisijos (PTTRK), dešiniųjų partijų Politinės konsultacinės tarybos (PKT), Nepriklausomybės partijos (NP) diskusijos. Laikas pasidalyti užrašais apie jas – tie ginčai juk nulėmė Lietuvos ateitį.
Dienoraščio ištraukų tiek daug, kad jos cituojamos be nuorodų. Jos paprastai grynai „faktinės“, – kur kas įvyko, kas ką pasakė. V. Čepaitis buvo SDK pirmininkas, todėl dažnai pasižymėdavo dar ir kaip kas balsuoja. Daug ištraukų iš oficialių Aukščiausiosios Tarybos stenogramų. Su jomis palyginti autoriaus užrašai. Prasmė sutampa. Tik užrašuose kartais pavykdavo vienu sakiniu perteikti pusvalandį trukusios kalbos esmę. Neseniai jie, kaip dabar sakoma, buvo skaitmenizuoti. Kompiuteryje jie užima kelis šimtus puslapių. Kai kuriuos svarbius įvykius, kurių nespėta užfiksuoti, bet kuriuose signataras dalyvavo, aprašo remdamasis atminties probrėkšmiais, istorikų įžvalgomis, to meto spauda, nepublikuotais dokumentais bei jų kopijomis. Pasakojimas nepretenduoja tapti vadovėliu, tačiau faktai tikrinti. Čia turbūt reikia pridurti: taip įvykius matė autorius, kurį vadino užkietėjusiu antikomunistu ir radikalu.
Aprašomas laikotarpis nuo 1990-ųjų Kovo 11-osios iki 1991-ųjų rudens, kai Lietuva sugrįžo į politinį pasaulio žemėlapį. 1795-aisiais ji kartu su Lenkija buvo iš to žemėlapio ištrinta, kaip Rusijai atrodė, visiems laikams. 1918-ųjų vasario 16-ąją po gero šimtmečio atkurta de jure, o sudėjus tūkstančius aukų Nepriklausomybės kovose, – de facto. 1940-aisiais buvo Rusijos (tuo metu ji vadinosi TSRS) iš politinio pasaulio žemėlapio vėl ištrinta, o 1990-ųjų Kovo 11-ąją atkurta de jure.
Savo pasakojimą apie antrą kartą atkurtos valstybės gyvavimo de jure laikotarpį autorius pavadino „Karas“. Didžiuojamės taikiu Lietuvos keliu į laisvę. Bet juk tai buvo ir karas, trukęs beveik pusantrų metų. Ant autoriaus stalo guli 1920-ųjų metų „Kariškių kalendorius“, iš kurio pacituojamas sakinys, tinkantis ir šiam pasakojimui: „Sunkų darbą prisieina pakelti, kuriant valstybę.“ Kalendoriaus sudarytojai užsiminė tik apie darbą. Kovose už nepriklausomybę jau buvo žuvusiųjų.
Mūsų kartos kovos nepareikalavo tūkstančių žuvusių už tėvynę. Jos vyko ne apkasuose. Matomas lūžis 1990-ųjų Kovo 11-ąją įvyko gal tik Parlamento salėje. Bet ir joje mažai kas suprato, jog tai ne vien popieriukas, už kurį balsuojama. Jog prasidėjo karas už Nepriklausomybę. Tam, kad nors Aukščiausioji Taryba tai įsisąmonintų, neužteko ekonominės blokados. Prireikė sausio aukų.
